Dantistas

- Po velnių. – pusbalsiu tarė jis. – Greičiau...
Jis sėdėjo prie dantisto kabineto ir laukė savo eilės. Nuo pačio rytoj am skaudėjo dantį, o danties skausmas, kaip tikriausiai žinote, yra sunkiausiai pakeliamas skausmas, kokį tik žmogui yra tekę jausti. Nuotaika dingsta lyg dūmas, rodos, kad visa laimė ir viltis išgaravo, o visi malonūs prisiminimai išnyko. Ir tu guli lovoje suėmęs ranka savo žandikaulį, inkšti iš skausmo ir mintyse keikiesi, nes jokie vaistai nepadeda. Vienintelis žmogus, galintis padėti – dantistas. O blogiausia yra tai, kad dantisto tu bijai taip, kaip velnias kryžiaus. Bet danties skausmas toks nepakeliamas, kad vis tiek tenka eiti pas dantistą, sėstis į tą pragaro kėdę ir drebėti iš baimės.
Toks jau gyvenimas.
Harvis nuo mažens bijojo dantistų, bet jam neliko nieko kita, kaip tik eiti ir laukti, nes skausmas buvo labai stiprus, ką jau kalbėti apie baimę.
Prieš dvidešimt minučių į kabinetą įėjęs vyriškis vis dar nebuvo grįžęs. Kabinete girdėjosi grąžto zvimbimas. Tikriausiai tai ir keldavo tą baimę ir nerimą, kuriais pasižymėdavo daugelis Marko Hardvudo pacientų.
Daktaro vardas Harviui pasirodė kažkur girdėtas, tačiau jis neturėjo jėgų apie tai galvoti. Nuo pat ryto jo pasaulis buvo nespalvotas: visas spalvas ištrynė skausmas. Danties skausmas.
Galiausiai atsidarė durys su prikabinta daktaro vardo lentele ir pro jas išėjo prieš tai įėjęs juodaodis vyriškis, o paskui jį iš žvėries urvo išlindo to žvėries padėjėja ir pakvietė Harvį. Sudie, žiaurus pasauli, juokavo mintyse Harvis, bet iškart suprato, kad tai ne taip juokinga, kaip jam anksčiau atrodė. Štai aš einu pas velnią su grąžtu rankoje, kad jis išnaikintų mano skausmą!
Vyras žengė lėtai, neužtikrintai, tarsi eitų į tamsų urvą arba per minų lauką, o seselė sekė jam iš paskos.
Kabinetas buvo nedidelis, su nediduku langeliu aukštai sienoje, skirtu tik patekti šviesai. Reikėjo būti labai, labai aukštam norint pažiūrėti pro tą langą. Kaip ir kiekviename dantisto kabinete, taip ir šiame stovėjo kėdė mėlynu apmušalu, grąžtai, staliukas su daugybe įvairiausių įrankių – antgalių grąžtams, veidrodėlių, švirkštų ir visokios kitokios velniavos, ir, žinoma, ten sėdėjo ir pats dantistas. Jis sėdėjo ant savo mažos kėdutės ir išsišiepęs iki ausų, kad parodytų savo baltus dantis, žiūrėjo į Harvį. Harvis neatsakė tokia pačia švytinčia šypsena.
- Prašau, sėskitės. – ištarė dantistas, vis dar su plačia šypsena veide.
Harvis lėtai atsisėdo tarsi jam būtų skaudėję ne dantį, o nugarą ir iškart pastebėjo duris, kurių anksčiau nematė, vos praviras, tačiau kas už jų, vyras negalėjo įžiūrėti. Daktaras privažiavo savo kėdute prie Harvio.
- Na, išsižiokite ir parodykite, kas jums neduoda ramybės.
Daktaras pradėjo tyrinėti Harvio burną. Sistemingai apžiūrėjo visus iki vieno dantis. Tai neužtruko ilgiau nei minutę, bet Harvis visą laiką mintyse kartojo žodį greičiau, taip tikėdamasis pagreitinti daktaro darbą, nes danties skausmo ilgiau kęsti jis negalėjo.
- Taaaip... – nutęsė Markas. – Matu, kas jums neduoda ramybės. Bet mes greitai tai pataisysim. Visam laikui, Harvi. Visam laikui.
- Ačiū, daktare.
- Nėra, už ką Harvi.
Markas nusišypsojo, vėl parodydamas savo dantis. Netrukus paslaptingai linktelėjo savo padėjėjai ir ji pradėjo ruošti įrankius. Harvis sėdėjo kėdėje ir mastė. Iš kur jis sužinojo mano vardą? Gal jam jį pasakiau? Ne, negalėjau, aš juk beveik nekalbėjau. O gal vis dėlto pasakiau? Vyras buvo suglumęs. Nerimas ir ta juokinga dantistų baimė varė jį iš proto. Jam buvo sunku mastyti, sunku prisiminti prieš kelias akimirkas vykusius dalykus, nes skausmas buvo nepakeliamas ir visos mintys sukėsi tik apie jį.
Daktaras baigė pasiruošimus ir privažiavo prie Harvio. Harvis jau buvo pasiruošęs kentėti visą procedūrą, kai Markas dar kartą nežymiai linktelėjo padėjėjai ir ji, didžiai Harvio nuostabai, priėjo prie jo kojų ir greitai jas sukaustė diržu taip, kad vyras jų net negalėtų pajudinti. Harvis norėjo pasimuistyti, bet pajuto, kad daktaras prirakino ir jo rankas.
- Kas per velnias?! – sušuko Harvis. – Kodėl jūs mane surakinot?
- Nusiramink, Harvi, taip reikia. Aš tik užtikrinau, kad tu nesimuistytum. Juk nenori, kad sužaločiau tavo burną, ar ne, Harvi?
- Po velnių, iš kur jūs žinot mano vardą?!
- Nejaugi dar nesupratai? Nejaugi neatsimeni, kai aš tau taisydavau dantis, o tu muistydavaisi, rėkdavai, spjaudydavaisi ir spardydavaisi, o man tekdavo kentėti ir dirbti savo darbą, nes aš tau nieko negalėdavau padaryti. – jo šypsena dingo, o ją pakeitė pyktis, nežmoniškas pyktis, perkreipęs daktaro veidą. – Visada šalia tavęs būdavo tavo mama. Bet dabar viskas bus kitaip. Dabar aš tau atkeršysiu.
Tik dabar Harvis prisiminė, kur matė tą pavardę. Markas Hardvudas buvo jo, mažamečio vaiko, dantistas.
- Daktare, ką jūs man ruošiatės daryti?!
Pyktį pakeitė baimė.
- Nuimsiu tavo skausmą amžiams. Aš parodysiu tau tavo vietą, Harvi.
Markas šypsojosi, tačiau ne geranoriška, o bloga linkinčia, pykčio persisunkusia šypsena.
- Žinai, Harvi, aš turiu tau staigmeną. Aš pagalvojau, kad nei šie grąžtai, nei kiti įrankiai nepadės numalšinti skausmo, todėl specialiai tau panaudosiu kitokį, žymiai galingesnį ir įdomesnį įrankį.
Jis nuėjo į slaptąjį kambarį ir po kiek laiko išėjo su tikru grąžtu, naudojamu skylėms sienose ar kur kitur išgręžti, bet tik ne dantims.
Harvis pradėjo šaukti, bet nieks neatėjo, nes laukiamajame buvo tuščia.
- Gali šaukti kiek nori, - tarė daktaras, - tavęs niekas neišgirs. Tau jau niekas nebepadės, Harvi.
Seselė priėjo prie vyro.
- Palikit mane ramybėje, jūs išprotėję! – šaukė vyras.
Seselė greitai jį pražiodė ir stipriai laikė jo galvą. Dabar jis visiškai negalėjo pajudėti.
Dantistas nieko nelaukęs įjungė grąžtą, priėjo prie Harvio ir pradėjo gręžti dantį. Harvis klykė, daktaras juokėsi, o kraujas tiško ir ant Marko chalato, ir ant paties Harvio. Seselė taip pat buvo nusėta raudonais kraujo lašais. Daktaras vis gręžė, tačiau jau nebe dantį, o apatinį Harvi žandikaulį. Kraujas tekėjo upeliais iš Harvio burnos, bet jis tegirdėjo graužiamo kaulo garsą. Danties skausmas išnyko.
Galiausiai grąžtas nutilo. Haris buvo leisgyvis. Jis jautė, kad tuoj mirs. Visas gyvenimas prabėgo pro jam prieš akis, kai jis vėl išgirdo grąžtą. Šįkart jis gręžė viršutinį žandikaulį. Tačiau Harviui tai neberūpėjom jo siela palengva keliavo aukštyn. Grąžtas vis sukosi, ūžė, zvimbė, vis gilyn į galvą lindo grąžtas, kol pasiekė smegenis, perėjo kiaurai jas ir išlindo Harvio, dabar jau lavono viršugalvyje.
- Štai ir viskas. Skausmo nebėra... kaip ir tavęs, Harvi.
Daktaras nusišypsojo. Jis buvo kruvinas, bet jam tai nerūpėjo. Pagaliau jis atkeršijo. Visa kita jam nebuvo svarbu. Žinoma, viską reikėjo išvalyti. Kėdė buvo raudona, daktaras ir seselė kruvini, o ir ant grindų taip pat telkšojo nedidelė kraujo bala. Markas išnešė Harvio kūną į paslaptingąjį kambarį, numetė už dėžių ir paliko ten gulėti.
Po valandos viskas buvo išvalyta. Kabinetas blizgėjo. Seselė išėjo iš kabineto:
- Prašau, sekantis.
Senyvo amžiaus moteris atsikėlė ir nuėjo į kabinetą. Ji net nenutuokė, kad prieš tai užėjęs vyras jau nebeišėjo.