žvejys ir berniukas

Atsargiai nusileisdamas  nuo skardžio raudonplaukis berniukas kas vakarą eidavęs prie upės. Atsisėsdavo visai šalia vandens ir stebėdavo kaip pamažu upės sruvenimas stiprėja, letėja ar visai išnyksta. Ir negalėdavęs suprasti kodėl jos srovė keičiasi, kodėl ji  kartais šniokščia.. Kartais bandydavo paliesti rankomis vandenį ar pagauti srovę, tačiau jam niekada nesisekdavo išlaikyti vandens ir srovės savo delnuose. Kas kartą berniukas nusimindavo. iš tiesų tai nebuvo paprasta padaryti.
Berniukas dažniausiai sedėdavo žemai palenkęs veidą, labiau į žemę, nei į upę. Staiga pakėlė akis į viršų ir pastebėjo visai netoliese ž-vejį, kuris vaikui pasirodė keistas. Persibraukęs ranka per kaktą ir atsikvėpęs vaikas atsistojo ir priėjęs paklausė:
- Kodėl jus žuvys pagaunate ir atgal paleidžiate i vandenį?
- Na, vaikeli, todėl, kad tai jų namai.
- Tai kodėl jus iš vis žvejojate?
- Aš bandau parodyti žuvelėms, kad jos jau turi tai ko ieško, nusišluostydamas alkune prakaitą nuo kaktos tarė žvejys.
- O ko ieško žuvys?
- Vandenyno .
- Taip kaip žmonės gyvenimo? - paraukęs antakį, paklausė vaikas.
Vyras atsisukęs patapšnojo berniukui per pečius ir šypsodamasis tarė:
- tu protingas vaikas, visada ieškok atsakymo į tau kilusius klausimus. Žinok, kad jie tam ir kyla, kad žmogus ieškotų.
- Bet kai man nepavyksta rasti atsakymo, aš jaučiuosi nusiminęs ir man atrodo, kad niekada nebepavyks rast atsakymo, kad nebepasiseks.
- Taip žmonės kaip ir žuvys silpni, jie vienodai  greitai išsigąsta to ko ieško.
- Nesuprantu, pakėlęs antakius ir atkišęs lūpas tarė berniukas.
- Ieškok, suprasi.
Atsisveikinęs su žveju raudonplaukis nutapsnojo link namų. eidamas ir net grįžęs namo vaikas nenustojo galvoti apie upę, srovę ir pokalbį su žveju. atsigulęs ant lovos sukryžiavęs kojas, pasiėmė knygą gulinčia šalia  lovos ant spintelės . atsivertęs ją ėmė skaityti  ten rašė „Žmogaus gyvenimas tarsi bevaisė žvejyba, nes žmogus neieško meškerės, jis nori iškart sugauti žuvį, todėl jam ir nesiseka. “Vaikas suglūmo, jis tikėjosi kad  knygoje rašys apie upę ir  kaip pagauti jos srovę, bet skaitė toliau vertė kitą puslapį ten rašė „Jeigu žmogus tik sugebėtų giliau pažvelgti į savę jis surastų meškerę ir jam nereikėtų skaičiuoti kitų žmonių sugautų žuvų. “ech, atsiduso berniukas, ir abiejomis rankomis braukdamas per akis išplėstais pirštais pagalvojo čia rašo tik apie žuvys, o kaip man pagauti upės srovę - susimąstė vaikas.

Pabudęs ryte berniukas pasiražęs atsargiai išlipęs iš lovos, atsiprausęs ir papusryčiavęs nusėlino vėl link upės. Tą ryta upė šniokštė ir sruveno nepaprastai garsiai ir stipriai. Vaikas paprastai eidavęs prie upės tik vakarais, todėl jam tai nuostabos nesukėle, manė kad tai dėl kito paros meto kitoks šniokštimas, kitoks net medžių šnaresys. Prisėdęs ant kelmo esančio šalia  pasiėmės pagaliuku vis brūkštelėjo per vandenį taip mėgindamas pagauti srovę. Netrukus priėjo tas pats žvejys  prie berniuko ir švelniai uždėjo savo rankas ant jo pečiu tardamas:
- sveikas, tai ka darai?
- Bandau pagauti srovę, bet ji nepasiduoda man. – mostelėjo ranka .
- Todėl, kad pirmiausia tu turi surasti meškerę tada pamatysi kaip lengvai pajusi upės srovenimą.
- Kažką skaičiau knygoje apie žvejyba, apie meškerę bet man tai pasirodė neįdomu ir aš toliau nebeskaičiau. - gužtelėjo pečiais.
- Taip žmonės dažnai mano, kad viska ką  jie daro ir viskas kas parašyta knygose  neturi reikšmės. Iš tiesų kiekvieną knygą, kiekvienas sakinys, kiekvienas žodis, kiekvienas sutiktas žmogus, kiekvienas garsas ir viskas kas vyksta gyvenime turi prasmę. Tik žmogus bijo toje prasmėje atpažinti save.
- O kaip žmogus gali atpažinti toje prasmėje save?
- Pasijausti beprasmiu, štai ko bijo žmogus, todėl ir neieško. - pasitrynęs nosį –tarė žvejys.
- O tai kada žmogus tampa prasmingas? Kai suranda savo meškerę?
- Taip, kai suranda savo meškerę ir tinkamai ją naudoja.
- O ar aš galečiau pamėginti su jūsų meškere pagauti srovę?
Apsikabinęs per pečius žvejys  tarė:
- Vaikeli, tai ne tokia meškerė su kuria reikia gaudyti srovę.
- Tai kaip man surasti savają?
- Tai labai paprasta ir labai sudėtinga ir žmonės abiejų vienodai bijo, jie net savęs bijo . Pa-žvelk į vandenį  ir surasi savo meškerę .
Vaikas pasilenkė virš vandens ir tarė:
- čia, nėra jokios meškerės, čia tik mano atspindys .
Žvejys  giliai įkvėpė orą ir iškvėpdamas tarė:
- Tu ir esi ta meškerė . Žmogus  retai kada supranta, kad tai jis Dievo įrankis, kad Dievas žmogų sukūrė tam kad jis gyvenime sugaudytu visas žuvis, nesvarbu blogas, geras vcisas sudėtų į vieną, ir kad  jos išmokusios išminties ją  neštų kitiems. Kad visi taptų geresni.
- Tai jei aš pats esu meškerė vadinasi turiu nerti į vandenį, kad sugaučiau upės srovę ir visas žuvis? –susirūpinęs tarę vaikas
- Tu esi meškerė, gyvenimas yra upės srovė, tu nori sugauti tai ką tu jau turi. Žmogaus gyvenimas kaip upės srovė, kartais ramus, kartais šiek tiek su nerimu, o kartais tas šniokštimas būna jau įsisenėjęs ir nuraminti tą srovė nėra lengva. Bet jai žmogus išdrįsta pažvelgti į vandenį ir pats tampa meškerė jo gyvenimas tampa nuostabus ir išmintingas. Tik gaila, kad labai daug laiko turi praeiti kol žmogus atpažįsta save vandeny.
- Supratau, vadinasi gyvenimą aš kuriu pats  ir nuo manes priklauso kaip aš jaučiu upės srovę, jeigu aš jos nejaučiu arba per stipriai jaučiu vadinasi aš darau kažka neteisingai, taip? - surikdamas vaikas pasakė.
- Taip, tu teisus, pamėgink paklausyti gamtos garsų .
Jiedu užsimerkę ir klausėsi Medžių šniokštimo, lapu šniurenimo, paukščių lėbavimo ir pačio miško ošimo, kolei netarė žvejys:
- ar girdi ką nors?
- Taip, gamtos garsus.
- Ar gali išgirsti ką ji sako?
- Juk gamta nemoka kalbėti, kaip aš galiu išgirsti kokį nors žodį. -pakreipęs veidą tarė vaikas.
- Gamta moka kalbėti. Jeigu tik žmogus mokėtų klausytis, jis galėtu išgirst, suprast kai kuriuos gamtos garsus tai yra įsiklausius į gamtą galima išgirsti tokius garsus panašius į žmogaus kalbą, jie suprastų pavienius žodžius.