Kai bokštų akys įsižiebia – tvenkias
iš vidurio kažkas, artėja, centras
pasislenka, viršugalvį lytėja
nelyg smiltis – šventumas baltas, baltas.
Aštriais stogais žvaigdžių lipnus šviesumas,
mimozų lysvės nuo pasaulio krašto
nusirita – lėtai suvandenėja
ir įteka, ir išteki už rašto.