Sklinda

Pobodo pėdinti vienam
per traškią lapų jūrą,
kai sukas žemė ir žiogai,
basi jau link Amūro juda.

Kaip keičiasi vandens lašai,
nutiškę ant smėlėto gulto,
bet sėdi tu, ir nematai,
gal ir matai, bet naktį liūdna.

Pakyla mėnuo ir vanduo,
naktis stebuklais mirga,
ir sėdi tu, kaip tas piemuo,
palinkęs prie didikų tilto.

Taip liejas ir išsiskiria keliai,
suūbauja pelėdos,
prabėga metai ir tikrai
tau lieka tik jaunystės viltys.

Ištirpsta mintys, pinigai,
namai žole apauga,
atomai sukasi lėtai –
jie tiktai dirba savo darbą.

Taip plečias, tįsta (sirpsta) visata,
susprogsta gražios žvaigždės,
išnyksta meilė, taip tikrai,
ir ji - dalelėm virsta.

Taip sukamės užburtame rate,
kasryt mylėt, gyventi norim,
Ir taip, išties, gal ir liūdna žinia:
jau niekad nepavyks išeit iš rato.