Gyvatė šalta nejautri
Tamsiam urve ji gyvena
Ir verkia nes rankų neturi
Apkabinti negali ir sau viena sena
Mėnulio šviesa suranda jos urvą
Ir jo spinduliai sušildo jos kūną
Ir kraujas užverda ir juokias gyvatė
Iš urvo išeina jauna kaip mergaitė
Šypsosi džiaugias, laiminga jinai
Troškimų ugnis liepsnoja širdy
Mergaitė-gyvatė pajunta keistai
Jog baigia paskęst jausmų sūkury
Beribė tamsa užgožia mėnulio žavesį pilką
Gyvatė nakties karalystėj neranda šviesos
Svajų valdovas ir vėl ją pašaukia į miglą
Gesindamas ugnį, kuri neužges niekados
Šalta jo ranka paliečia degančią širdį
Miglų sūkury nuskęsta mėnulio šviesa
Pajunta gyvatė iš skausmo plyštančią širdį
Troškimų nėra jau - belikus kančia.