Mano sienoje yra skylė. Per ją matomas visas gyvenimas. Tereikia pro ją žiūrėti ir stebėti viską kas yra anapus. Aš matau, kaip mergaitė žaidžia su drambliuku. Matau, kaip žiūri televizorių, dainuoja, šoka. Matau kaip jos tėvai mylisi vidury dienos. Tai jie daro tik tada, kai nėra mergaitės. Jiems nieko daugiau nelieka, kadangi jų gyvenimas rutuliojasi viename kambaryje. Tiesa, jie dar turi balkoną, per kurį mėto saulėgrąžų lūkštus. Kambaryje dar yra labai senas kilimas ant kurio išlieta ar išpilta turbūt visko. Ten yra ir sultinio, arbatos, degtinės, šlapimo, vandens, spermos, įvairiausių sulčių ir dar bala žino ko. Juokinga, bet tėra vienintelė lova, kurioje jie miega visi kartu. Ant lovos jie ir valgo, sėdi, geria... Visas žmonių gyvenimas sukoncentruotas aplink kilimą, lovą ir balkoną. Jie puikiausiai apsieina be kalnų įvairiausių dalykėlių, kurie mūsų gyvenime užima labai aukštas pozicijas. Užtat mano gyvenime svarbiausią vietą užima skylė. Ta pati skylė sienoje.
Kaip pagalvoji, kur esmė? Ar verta jos iš vis ieškoti? Kai dar pagalvoji - kur kitur yra esmė? Ar verta skaityti kieno nors knygą? Ar tau taip būtina nugyventi jo jausmų dieną? Ar tave domina jo fantazija? Gal geriau prisimink save ir rūpinkis savo tolimesniu dvasiniu praturtėjimu? Dažnai ką nors parašai, nes tau tai patinka ir manai kad visi kiti skaitys. O pats kitų kažkaip ir pritingi perskaityti... Tai kam rašyti?