Labas

  - Labas, gražuoli, - ištarė ji vos tik pamačiusi mane.

  - Sveika, - mandagiai atsakiau aš. Juk ji vyresnė už mane net penkiais metais. O tai ne toks jau mažas metų skirtumas. Reikia kreiptis "jūs".

  - Kaip sekasi? - pirmas klausimas, po kurio prasidėjo visi kiti panašūs į pirmajį. Šneka vyko pakankamai intensyviai, bet nuobodokai. Juk klausimai buvo panašūs į atsakymus, o pastarieji į pirmajį klausimą. Ir taip penkiolika minučių. Pagaliau ji ištarė:

  - Gal eime į filmą?

  - Deja, bet aš užsiėmęs. Esu susitaręs ir turiu kelis reikaliukus nuveikti, - išsisukau pakankamai sėkmingai. Atsidususi ji nužingsniavo toliau.

  Negaliu pasakyti, jog aš laimingas. Gal ir visai nieko būtų buvę nueit kažkur su ja. Ji tikrai graži. Bet kas vėliau? Vėliau, atsisveikinant, jis ištars: "Paskambink. Aš lauksiu". Man beliks atsakyti: "Gerai", nors ir neskambinsiu. Mano skambutis reikštų jos pergalę. Bet aš ne todėl neskambinsiu. Aš paprasčiausiai nenoriu. Nenoriu, kad kažkas būtų tarp jos ir manęs. Man kurkas maloniau pasilikti tik draugais. Po pusvalandžio sutinku kitą pažįstamą merginą:

  - Labas, - paprastai, bet užtikrintai ištarė ji.

  - Labutis, - atsakiau. Vis kažkaip kitaip. Ištariau su šypsena veide, nes man tikrai malonu buvo ją matyti. Vėlgi pokalbis buvo apie nieką. Kalbėjom daug, bet nieko prasmingo. O gal taip ir geriau. Pokalbio metu ji ne kartą ištarė tokią frazę: "nežinau, ką dabar veikti". Tai ji pabrėždama pasakė ne vieną kartą. Apsimečiau nepastebėjęs to. Jei aš sutikčiau kažką su ja daryti, atsisveikinant sektų ta pati frazė, kaip ir prieš tai sutiktosios. Kažkas pasakytų, jog prisigalvoju. Deja... Nors kodėl aš sakau "deja"? Man reiktų džiaugtis. Juk manęs nori jau ne viena mergina. Beje, ši yra metais už mane vyresnė. Išsiskyrėme. Nuėjome kiekvienas savo keliais.

  - Oooooo... Ką matau, - tolumoje išgirdau. Atsisukau ir pamačiau ją. Ji metais jaunesnė.

  - Kiek metų, - neslėpiau džiagsmo. Man malonu matyti tokius žmones, kaip ji. Ji tikrai maloni ir nuoširdi.

  - Pats gražiausias vaikinas, - paraudau išgirdęs tai iš jos. Nors ir ne pirmą kartą, bet visgi paraudau. Aš nepratęs prie komplimentų, nors šiandien girdėjau tai iš dviejų merginų. Ji - trečioji.

  - Na, nereikia taip. Aš nežinau, ką atsakyti ir pasimetu visada, - pasakiau tiesiai, nemeluodamas ir neišsisukinėdamas. Aš iš tiesų niekada nepriprasiu prie komplimentų. Juos girdėti malonu, bet kartu ir ... Net nežinau kaip... Nepasakosiu apie ką vyko pokalbis, nes po kelių minučių, kad ir kaip bebūtų keista, priėjo dar viena mergina. Ji buvo pirmosios mano šiandien sutiktos merginos grupiokė. Taigi skirtumas - penki metai. Ištarė:

  - Besišypsantis gražuolis! Kaip sekasi? - prabilo ji. Abi mano pašnekovės žvairavo viena į kitą. Joms abiems nepatiko kitos kompanija. Abi buvo įsitikinusios savo pergale prieš mane. Abi manęs geidė. Dar po kelių sakinių paklausiau, kas kur eis. Vienai reikėjo į tą pačią pusę, kaip ir man. Nuėjome. Tai buvo vyresnioji pašnekovė. Niekada nepamiršiu, kaip ji žiūrėjo į mane "iš viršaus". Juk ji net penkeriais metais vyresnė. Dabar ji visaip aplink mane sukaliojosi. Kaip katė aplink kojas. Kadangi ji neturėjo kur eiti, pasikviečiau į svečius. Namie nieko nebuvo. Pažiūrėjome filmą, pagėrėme arbatos, suvalgėme šokoladą. Ji prisiglaudė. Pradėjo bučiuoti mano kaklą.



1. Ji matė tik tai, kas bus. Jai nerūpėjo, kaip ir kas yra. Ji norėjo vieno - manęs. Akimirksniu mano drabužiai gulėjo ant žemės, mes - ant lovos. Ji nusirengė pati. Nepasiliko nė menkiausio drabužėlio. Tuo tarpu aš dar buvau su kelnėmis. Situacija greit pasikeitė ir mes niekuo nesiskyrėme nuo pirmųjų žemės gyventojų: Adomo ir Ievos. Tai tik įrodė mano įtarinėjimų neišsigalvotumą. Jos visos panašios. Jos visos vienodos. O dar sako, jog vaikinai, tik vaikinai nori mylėtis. Deja, bet merginos to trokšta daug kartų labiau. Jos net sudreba pagalvojusios apie tai. Sudreba taip, jog net aklas pajustų sukeltas vėjo bangas. Jos parausta, įsitempia ir visos jų mintys sukasi tik apie tai. Jos nebegali mąstyti...



2. Aš atsistojau. Tyliai jai pasakiau: "Man reikia eiti.” Aš pažadėjau paskambinti ir pranešiau, jog dabar turiu važiuoti pas mamą į darbą. Ji pasimetė. Jos veidas prarado tą žavesį, kuris jį puošė prieš sekundę. Neliko nei aistros, nei noro. Nors ne, noras liko. Tik jis pasislėpė už šarvuotų ir patikimų durų. Joms atidaryti reiktų sugaišti net dvidešimt minučių. Niekinga taip manyti, bet teisybė tokia. Lovoje jos pamiršta apie amžių. Realiame gyvenime - amžius tai viskas. Ypač jei jos vyresnės. Palydėjau ją iki stotelės. Atsisveikinant, pora sekundžių palaikė prispaudusi lūpas prie manųjų. Aš grįžau namo... 



1999 Gegužės 12