Nužengusi tyra tamsa

Iš veidrodžio nužengusi tamsa
Pasėja pražūti žmonių veide.
Pažadintas nakties žiaurusis demonas
Į darbą šaukiasi bedievius padarus.

Per žemę skriejantys debesys prasruva
Ir išsilieja kraujas nekaltų žmonių .
O Dievas savo soste plyšauja džiaugsmu
Iš taurės gerdamas jų sielas.
Paskendęs pražūtį pasaulis mūsų.
Dievai dabar prieš patį žmogų eina.
Bejėgis dar kvailys kovoja su mirtim,
Bet žusa jis nuo kirčio pražūtingo.

Pried.
Kankina nežinia žmoniją visada.
Tamsa skendina mūsų sielą pragare.
Tyra mirtis nužudo paslapčia.
Gyvybė jai tėra menka auka.

Pritvinkęs oras kaitrios liepsnos,
Dusina mirtingųjų neištvermingą širdį.
Klajoja vėlės tarp ugnies liežuvių,
Taip garsiai klykdamos beviltiškais balsais.

Iš nežinios likimo savojo žmogus,
Ropoja žemėje su ašara veide.
Užmiršęs praeitį gerus laikus
Dabar kovoja už givybę.
Slapstydamasis nuo mirties akių,
Jis kuria planą kaip išlikt.
Nauja iškilo demonams gresmė,
Nes pasipriešinimo idėja jau kuriama.

Pried.

Per lietų sklindanti tyra mirtis,
Sukausto žmogiskąjį pradą.
Nuo veidrodžio paviršiaus atsispindinti tamsa,
Naikino dar likusę mirtingąją gyvybę.