Rašyk
Eilės (79286)
Fantastika (2344)
Esė (1605)
Proza (11099)
Vaikams (2739)
Slam (86)
English (1206)
Po polsku (379)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„-Din, dan, din, dan, din, dan... “, - stuksėjo vagono ratai. Valentinas stengėsi užmigti, bet negalėjo. Tas dundesys smelkėsi visur, gręžė smegenis, įkyriai stuksėjo galvoje... Jis negalėjo susikaupti, net snaudulys kažkur prapuolė. Valentinas gulėjo ant antrojo kupe gulto viršuje ir mąstė. Keistai viskas atrodė. Pagaliau- Valentinas važiuoja namo. Tik, kas ten jo laukia, nežinomybė??? O dar taip neseniai keturios sienos ir keletas kameros gyventojų buvo vieninteliai, ką jis galėjo matyti. Slinko dienos, valandos, minutės.... Tik tas prižiūrėtojų šauksmas, naktinis kameros gyventojų dejavimas, aimanos ir svarstymai ką veiks, kai išeis į laisvę... Valentinas irgi mąstė, jam buvo liūdna, kas jo laukia, kai išeis?

Poilsio zona, darbo zona, valgykla, gal dar šioks toks laisvalaikis  ir- miegas... Ir taip- metai po metų... Iki tol buvo gyvenimas vaikų namuose, kova už būvį: jei ne tu, tai- tave... Būsi visiškai sugniuždytas, jei neatsispirsi tam tyliam gniuždymui, nepaklusi sistemai- naktį tau užmes paklodę ant galvos ir muš, muš, kol atbuksi ir nesuprasi kas darosi... Tuomet turėsi paklusti, tiems, kurie vadovauja, kurie nurodinėja savo pakalikams..  O šie nurodymus vykdo iki galo ir įkyriai teisingai, atkakliai. Taip, tai buvo savita sistema. Jei nepaklųsi jiems, bus- baigta, būsi sugniuždytas. Taip tęsėsi metų metais, kol jis, Valentinas čia atkeliavo. Jis stengėsi nepasiduoti, stengėsi atsispirti tai sistemai. Tačiau buvo už jį stipresnių, kurie viskam vadovavo. Na ir kas, jei pasiskųsi auklėtojams. Jie juk būna tik dieną. Naktį pasilieka- budėtojai, kurie įlenda į savo kamarėlę ir miega. Taip stumiamos dienos ir niekas nesikeičia. Bet Valentinas to nenorėjo. Jis subūrė bendraminčius ir stengėsi pasipriešinti tai sistemai. Priešinosi atkakliai, diena dienon jis vis stiprėjo, turėjo vis daugiau bendraminčių.  Bet buvo ir su tuo nesutinkančių. Juk toks geras buvo ankstesnis gyvenimas. Visi pakluso, o auklėtojai jau nieko nereiškė. 

Kartą, naktiniame klube, jį užkliudė sukurtosios sistemos vadas vardu Benas, pravarde- Kvazimodas. Žiaurus ir negailestingas nepaklusniesiems. Kvazimodas baudė visus, kas jam nepakluso. O, nepaklusti jam, tolygu buvo pasirašyti sau nuosprendį. Būsi pasmerktas ir niekas tau nepadės. Nebent, sugebėsi atsispirti pats, savo jėgomis...

Toks buvo Valentinas. Jis- nepakluso šiai sistemai, stengėsi atsispirti. Kvazimodas jau seniai jį buvo nužiūrėjęs ir stengėsi patraukti savo pusėn. Jam nepatiko tie, savarankiški, mąstantys vaikinai. Kita vertus tik tokie jam ir buvo reikalingi: savarankiški, sugebantys mąstyti ir apsiginti. Tačiau, tik jam- paklūstantys. Kitokie buvo nepageidautini. Kitokie- turėjo išnykti. Visiems laikams... Štai dabar Kvazimodui ir pasitaikė proga atsikratyti Valentinu, reikėjo juk parodyti visiems nepaklusniesiems, kas gali atsitikti: Valentinas turi išnykti visiems laikams arba jam paklusti. Trečios išeities nebuvo...

Kvazimodas Valentiną taip stumtelėjo, kad šis turėjo pargriūti, o griūvant šiam dar smogė atsivėdėjęs. Kitas būtų neatsilaikęs, bet Valentinas buvo tam pasiruošęs, jis ne tik, atlaikė smūgį, bet ir pasipriešino Kvazimodui. Tai buvo netikėta, tokio Kvazimodo smūgio niekas neatlaikydavo, bet Valentinas buvo gerai susipažinęs su rytų kovų menais: ir ne tokį smūgį būtų atlaikęs. Jis- pasipriešino- smogė smūgį po smūgio ir Kvazimodui jau nebebuvo, kur trauktis. Staiga, Kvazimodas išsitraukė medžioklinį peilį. Dūris, dar kartą dūris... Valentinas vos spėjo išsisukinėti. Staiga jų rankos susitiko, įsikibo vienas į kitą ir atrodė, kad niekada nepaleis. Bet čia Valentinas buvo greitesnis. Jis dar kartą išsisuko nuo  dūrio ir smogė. Pataikė... Kvazimodas susilenkė. Jam užėmė kvapą, pritūpė. Staiga, lyg spyruoklė, šoko ant Valentino. Šis pajuto dilginantį skausmą kairėje šlaunyje. Peilis įsmigo negiliai. Bet čia, Valentinas ir vėl buvo greitesnis. Sugriebė Kvazimodo ranką su peiliu ir, ją užlenkęs, dūrė. Kvazimodas sukriokė ir sukniubo. Valentinas pripuolė prie jo ir suprato, kad šis nebegyvas. Peilis iki pat rankenos stirksojo įsmigęs krūtinėje. Iš gilios žaizdos tekėjo kraujas...

Teismo procesas buvo trumpas. Advokatui labiau rūpėjo perskaityti dienos laikraščius, nei padėti savo ginamajam. Prokuroras pasiūlė aštuonerius metus. Tiesa, teismas atsižvelgė į būtinąją gintį, nors, anot jo, ji buvo peržengta. Taip Valentinas buvo nuteistas ketveriems metams. Tiesa, viso termino nereikėjo atsėdėti. Už gerą elgesį, Valentinas buvo išleistas pirma laiko.

Ir štai dabar, Valentinas važiuoja namo. Tik, kur tie jo namai? Kas galėtų pasakyti? Iš tiesų, nei namų, nei- darbo, nei- pajamų. Tik bilietas kišenėje. Artėjo jo stotelė. Tuoj reikės išlipti. Valentinas pasiėmė savo kelioninį krepšį ir pasuko durų link. Traukinys sustojo. Durys atsivėrė ir Valentinas pasiruošė žengti laipteliais. Peronas buvo apytuštis, jo niekas nelaukė. O ir  kas galėjo laukti? Valentinas žvitriai nušoko ant grindinio ir susiruošė eiti.

- Valentinai, Valentinai, brangusis, palauk!!! - Staiga išgirdo. Pradžioje net nesuprato, kad tai jį šaukia. Bet balsas buvo toks pažįstamas, toks mielas, kad Valentinas atsisuko. Geležinkelio stoties tarpduryje stovėjo Jurgita. Taip, taip ta pati Jurgita, su kuria taip buvo malonu leisti vakarus, vaikščioti vakarėjančio miesto gatvėmis ir stebėti saulėlydžius. Ir kurios jis, nenorėdamas apsunkinti, po teismo taip ir nepamatė. Valentinas net nerašė Jurgitai laiškų, nenorėjo susitikti per pasimatymus. O dabar buvo taip gera tą mielą žmogeliuką matyti. Ir Valentinas pajuto, kad ledas, kaustęs jo sielą pradeda tirpti, teka upeliais, o širdį užlieja šiluma. Jis, keliais žingsniais prišoko prie Jurgitos ir stipriai vyriškai apkabino. Jų lūpos susitiko ir atrodė, niekada neišsiskirs...

- Jurga, iš kur tu čia? Kažkur išvažiuoji? - Dar, netikėdamas savo akimis, lyg abejodamas, paklausė.

- Kvailiuk, aš juk tavęs atėjau pasitikti... Pagaliau sulaukiau, - sunkiai atgaudama kvapą nuo skubėjimo, prabilo Jurgita. - Na, kaip tu ten, ką žadi toliau daryti, kur eisi?

- Neturiu aš kur eiti. Niekas manęs nelaukia, - sunkiai atsiduso Valentinas. - Aš- buvęs kalinys, o kam tokie reikalingi?

- Na, nešnekėk taip, o aš? Aš tavęs laukiau. Eime pas mane, o rytoj sugalvosime ką toliau daryti... Nenukabink nosies. Taip- negalima. Mano butelis nedidelis, sutilpsime. Svarbiausia, kad tu- laisvas...

Valentinas nubudo anksti, Jurgita dar miegojo. Tyliai nuėjo į virtuvę, įjungė viryklę ir uždėjo keptuvę. Šaldytuve surado kiaušinių, atpjovė šoninės, ją supjaustė ir pakepė. Po to užleido kiaušinius ir užkaitė kavą. Virtuvėje pasklido malonus čirškančios kiaušinienės su šonine kvapas. Sušvilpė užviręs kavinukas. Valentinas paėmė padėklą, sudėjo iškepusią kiaušinienę į lėkštes ir supylęs į puodelius kavą, nunešė į lovą. 

- Kelkis, miegale, pusryčiai paruošti, pramiegosi..., - nusijuokė ir pasilenkęs švelniai pabučiavo į skruostą. Jurgita nusišypsojo, pasirąžė ir atsisėdo lovoje. Saulės spinduliai krito ant jos naktinių ir jie tapo beveik perregimi. Valentinas net aiktelėjo:
- Dieve, kokia tu nuostabi...
Jie neskubėdami pusryčiavo. Pusryčiai buvo sotūs, kava žadino apetitą ir skaniai kvepėjo.
- Na, man laikas į darbą, - pasakė Jurgita, pakankamai greitai susiruošė ir, pabučiavusi Valentiną, išbėgo.

Valentinas priėjo prie lango. Apačioje pamatė Jurgitą, pamojavo ranka ir susimąstė:    „ Kas jo laukia. Be abejo, turi mylimą merginą ir pats yra  mylimas. Bet gyvenimas nėra lengvas. Šiandien bus ilga ir sunki diena. Kiek daug reikės apeiti valstybinių įstaigų... Ką padarysi. Nelengvas sugrįžimas... Kas jo laukia ateityje? Pagyvensim, pamatysim. Gerai, kad jis turi Jurgitą... “
2012-08-13 09:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-13 22:28
Mylista sutinka su viskuo
Bandote rašyti apsakymą ir tai yra pagirtina. Tekstas kol kas nėra itin geras, bet pats noras - noras papasakoti istoriją, kurioje būtų personažai, kurioje būtų intriga, veiksmas ir atomazga - tai yra labai gera pradžia.

Kas nelabai gerai ir galima būtų geriau?
1) Pasakotojo personažas labai sutirštintas. Skriaudžiamas našlaitis, kalinys; gerietis, pasipriešinęs sistemai - viskas labai riebiais potėpiais. Kai personažai vien tik juodi ar vien tik balti, tai sunku jais patikėti.
2) Nesakykite, kad personažas yra toks ir toks. Kvazimodas - žiaurus. Valentinas - savarankiškas, mąstantis vaikinas. Jūs nesakykit tiesiai, bet parodykit, nupieškit tuos jų charakterio bruožus. Pavyzdžiui, galima parodyti, kaip Kvazimodas be jokių priežasčių užspardo šunį. O Valentinui visi sako - imk valdišką advokatą, bet jis pasistengia - pabando susirasti kažką, kas jam tikrai padėtų. Tada aš patikėsiu, kad Kvazimodas yra žiaurus, o Valentinas bando savarankiškai mąstyti. Taip rašyti, ne tiesmukai pasakant, bet piešiant, yra daug daugiau darbo - bet tekstas gaunasi kokybiškesnis.
3) Iš kur atsirado Jurgita? Kodėl ji myli Valentiną? Kas juos sieja? Net neužsimenat apie ją pradžioje, bet nuo vidurio ji tampa atsakymu į visus Valentino klausimus. Taip sukonstruota istorija atrodo nesuprantama ir nelabai įtikinama.

Jeigu sugalvosite tvarkyti šitą tekstą, ar apskritai perrašyti istoriją nuo pradžių, galit parašyti man žinutę, mielai perskaitysiu redaguotą variantą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-13 09:48
Ana Brydė
Puikus, gyvenimiškas ir įtikinantis kūrinys. Sėkmės gyvenimo kelyje ir būti garbingai išdidžiam, - palinkėti galiu. Ne visi juk vilkai, nors gyvenimas mus nuvilia, bet... kelkimės, broli, ir klestėkime taip, kad galėtume šviesti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą