Nelaukiant nakties. Taip jau būna pasakose

Pradėkime nuo vakaro. Kas buvo. Audros. Peštynės, kaip per Katynę. Užgrūdinta širdis. Pradedama nakties istorija.


Žinojimas nepadės, niekada neapsaugos. Puikus apsauginis būtų ašarinių dujų balionėlis, arba visas balionas. Priklausomai nuo kišenės dydžio.

Noriu papasakoti istoriją, šiek tiek to, ką išgalvosiu, gal kas nors pagalvos, kad tikra. Bet tai tebus mano istorija.


Kamera traukėsi. Lėti žingsniai, atsargūs, žvelgiant į ekraną, nė nesijautė. Vaizdas lyg iš pasakų knygos. Suknelė, garbanos, grožis. Taip jau būna tose pasakose, kad iš jų išeiti nesinori.

Surauktos lūpos, nepasitenkinimas. Gal lengvai žibančios akys, tyras žinojimas, kad to nėra, bet tu tai matai. O kai matai, jokių kitų įrodymų nereikia. Viskas, ką gali matyti, tampa tikrove, ir nesvarbu, ar ji tikra, ar išgalvota.

Nuostabesnio vakaro niekas nenupieštų, nesugalvotų. Taip jau būna pasakose.

Galima pagalvoti, jog  aš dabar žengiu kilimu,  nutiestu per vaikystę, per visa tai, ką girdėdavau vakarais, prieš miegą. Per tai, ką sapnuodavau, apie ką svajodavau.

Mergaitė lėtai siūbavo prigludusi prie medžio kamieno. Jos suknelės klostės siūbavo ir šnarėjo it žvangutis, it varpelis. Aplinkui nebuvo nieko, tik medžiai. Nepasakytum, kad nė gyvos dvasios.

Mergaitė jau augo, ji nebuvo maža. Bet mergaitė. Suknelė, garbanos.... to nebuvo. Tai apgavystė, tai melas, tai vaizduotė. Tikros buvo akys, lūpos, saulės, regis, neliestas kūnas. Liestas buvo tik žolės,  tik medžių.

Plaukai... laukiniai. Neradę ir niekada nežinoję savo augimo krypties. Neglostyti tolygiai išsidėsčiusių šakaliukų, nešukuoti. Bet švelnesni nei smėlis basomis jį glostant.

        Mergaitė truktelėjo medžio šaką ir paleido. Vėl. Ir dar kartą. Šis atmojuodavo jai ilgą šokį. Džiūgavo mergaitė.

        Kad pasaka nepasidarytų per ne lyg monotoniška, duokime mergaitei vardą. Duosiu Žemyna.

        Regis, visos stichijos iš lėto liejosi į jos kūną, valgė jos sielą. Lėtas lietus, ėmęs ją švelniais lašais laižyti. Vėjas, vėjas.. kartu su medžiu šoko. Vakaro vėsa, net ši ėmė žaisti su Žemyna.

        Jos gyvenime nebuvo šiokio dalyko. Kalbos. Ją atstojo lytėjimas, uoslė.. na žinoma, visi pojūčiai. Net gebėjimas kalbėtis su medžiais neištariant mūsų žodžio.

        Mergaitė galėjo susikurti laužą. Tačiau niekada nekurdavo. Ji gailėjo žemės padarų, kurie sudegs. Gailėjo pačios žemės, kuri sudegs, bus degusi, ar bent nukentėjusi nuo neįtikimo karščio.

        Juk ji mergaitė, ji žmogus, o ugnies jai nereikėjo. Bet čia tik pasaka... čia nėra tiesios. Ji nevalgė, ji tik gėrė. Vandenį. Rasdavo tyriausią upelį, ir atsigerdavo tyriausią gurkšnį. Taip daug metų, jos kūnu ir viduje, iš išorėje tekėjo vanduo.

        Niekas niekada jos nematydavo, nes ir mergaitės.. nebuvo. Nebuvo to miško, kuriame ji gyveno, nebuvo žmonių, kurie jos
nepastebėdavo. Nebuvo pasaulio, kuriame ji neegzistavo.  Nebuvo to kūno... gražesnio už bet kokį, kokį manoma esant tobulu. Ir žodžiai neegzistavo, kurių jai nereikėjo.

      Pasaka.  Paimu mažą baltą lapelį, smulkiai suplėšau. Išmetu. Neesamo vėjo gūsiai plaikstė savyje krentančius skutelius. Mergaitės miške ėmė snigti.

        Žemyna priglunda prie žemės,  jos pilvas, krūtinė, kojos, kojų pirštai, rankos liečiasi su žeme. Jos lūpos bučiuoja žolę.  Akys mirksi, o veidas prausiamas rasos.

          Ir tik dabar, tik čia mergaitės kūną ima bučiuoti snaigės.... išblanksta medžiai... pradingsta žolės.... pasaka nutyla, ir ateina naktis, užgesinanti akis ir lėtai pasiimdama pas save sąmonę.

        Priglundu prie medžio. Lėtai siūbuoju. Apkabinu kamieną, pirštais graibau žievę lyg medų kopdama, ieškau tylaus plyšio, ten sulendu, tylėdama susisuku kniūpščia... tampu mergaite, kurios nėra.