Prisimenu žodžius – ‘kartu iki galo’,
O dabar meldžiu, kad užsisiūtų burnas tie lekalai,
Sintetinių žmonių, tegul pasitinka galą,
Tegul sušala ir juos sudrasko paukščiai,
Išnešioja vėjas, ar žmogus – tas kuris tiktai vadintis juo atėjęs?
Štai tokios mano mintys, į jas aš įtikėjęs,
Jos iš vidaus, o vidus į lapą liejas,
Niaukiasi dangus, tačiau lietus neprisidėjęs,
Prie mano nuotaikų kaitos, nes žvelgiu į horizontą,
Kad ir kas bekristų ant galvos,
Laikau tik savo frontą, nuo kenkėjų, parazitų,
Nors iš ties taikos labiau norėčiau negu viso šito,
Aš nesikeiksiu, nesispjaudysiu nuodais,
Nebaidysiu tų kurie pasisvečiuot mano gyvenime ateis,
Su lauktuvėmis – su savo nuoširdumu,
O ne parako grūstuvėmis ir dirbtiniu išdidumu,
Ar uždelsto veikimo bombomis,
Nes aukščiausiojo valia – tokiems ne mirt, o klajoti katakombose,
Be bilieto kitu keliu,
O aš tą kelią rasiu, nes noriu ir galiu,
Nes brisiu kur gilu, su galimybe išsigelbėt,
Kad neatiduot galų,
Tiems kuriems jau nesvarbu ką valgyt,
Nors kartais noris pažiūrėti į nasrus,
Gyvenimas juk tuo ir ydomus, jog niekad nežinai kas bus,
Kad ir kaip pasuksi, jisai atsigrežia į mus,
Šypsosi, net spjaudamas į veidą kartais,
Taip, gyvenimas ne dovana, bet dovanosiu bent jau dalį Tau,
Jei gebėsi būti žmogumi ir tuomet kai nematau..