2012-08-10, 17:55

Jau stygos nebeskamba kaip anksčiau, ir balsas kažkoks visai kitoks, dangus nebe toks gražus ir žvaigždes jau kitokios, akys migla aptrauktos nebeieško jau kitu akių, knygos ant stalo sukrautos laukia šeimininko kito, ir net lyjant lietuj nebe taip smagu klausyt kaip lašas į palangę dūžta. Ir nebe tie veidai, ir lupos nebe tos, ne tie keliai kuriais norėjom eiti, ir upės visos nešančios ten pat. Iki ko mes nusiritom, kaip angelai norėję žemės vaisių paragaut, dabar tik žvalgomės aukštyn, į  ten iš kur mes troškom iškeliauti.
Adomas Ievos nesutiko, ir Dievas nieko nesukūrė, nebuvo čia niekada, nebuvo nieko. Ir tik dabar aš pastebėjau, kad ir žvaigždės nebe tos ir kelias lyg ne tas. Nesutiko Adomas Ievos, nesukūrė Dievas nieko, tik suvokimas šovė, gal nušovė, gal peršovė kažką, o mane pagavo jis ir laiko, nepaleidžia, prikausto, kartais karia, o šiuo metu tiesiog eilutėm beria žodžius apie ta nieką, apie tai ko nėra, kas įsivaizduota buvo- Adomas, Ieva, Dievas, gražus dangus ir žvaigždes ryškios.