Nesuprasti

Sutrupėjo jau ledas, nors dar pabalę kalnai
Tylomis kuždėjo ir klausė, kaip juos mindo kulnai.
Pasekdami akim praskrendančius paukščius,
Visąlaik manydami, kad jie skrenda į namus...

Pasiilgę pavasario paukščiai sušuko:
Ar gi tas vėjas jūsų, žmonių, nežudo?
Pasislėpę jūs tarp savų ir savyje,
Bandot išrasti naują pasaulį delne.

Su prabėgančiais debesim keičiatės kasdien
Ar į rytus, ar į šiaurę - jum vis vien...
Bėgti į priekį, nežiūrėti atgal
Kodėl, visada svarbiausia išlikti pirmam?

Negavę atsakymo, jo ilgai ir nelaukė -
Išskrido į žėrinčią mūsų padangę.
Ieškoję kitų globėjų, kitų užtarėjų
Mes jiem netikom - jie pradingo su vėju