Aš noriu gyventi

Gruodžio 27 diena, pirmadienis. Grįžau namo sulyta, vėjo, lyg uragano išdraikytais plaukais, prilipusiais prie veido. Prieš išeinant buvau elegantiška mergina, o dabar greičiau buvau panaši į varganą valkatėlę, prie parduotuvės ištiesusią drebančią mėlyną ranką ir prašinėjančią gailiomis akimis centų iš praeivių. Pamačiau save tokią veidrodyje ir nusijuokiau negailestingu, sarkastišku juoku: ar vis dar karštai myli Lietuvą? Lietuvą, su savo švininiu, pilku dangumi, be jokio saulės atspindžio, (apskritai, neatsimenu, kada paskutinį kartą ją mačiau?..), su jos „piliečiais“, įsisupusiais į savo juodus paltus, nesišypsančiais veidais – greičiau net atvirkščiai – pykčiu ar nelaime spinduliuojančiais, su jos valdžia (taip, taip, aš ne kitokia, negaliu nepaminėti jos šioje skausmo tiradoje), dėl kurios parduotuvėje matai nevilties kupinas senos moters akis, žiūrinčias į centų saują, o vėliau skausmingai suvokiančias, kad jų neužteks pigiausiam, nė lito nekainuojančiam batonui nupirkti, nors pensija oi kaip dar toli, bet gyventi reikia dabar. Nežinau, baisu pagalvoti, bet suvokiu, kad mano patriotiškumas siūbuoja ir  gali greitai, it kortų namelis sugriūti. Atrodo dar neseniai rėžiau tokias saldžias, meile Tėvynei persunktas kalbas, o dabar pati nebegaliu tiesiai atsakyti į klausimą, kurį uždaviau savo klausytojams – ar meilė Tėvynei nebereikalinga? Gal ir ciniška, bet kas man iš meilės, kai reikia pinigų sąskaitoms apmokėti, nes vis plaukiantys grąsinantys laiškai priverčia drebėti: „Jei neapmokėsite sąskaitos, atjungsime elektrą. “, o ir pilvo vien „tyrais“ jausmais nepamaitinsi. Taip ir grimzta žmogus į gilią, juodo purvo duobę, savo patriotizmą apsikabinęs, nors tai greičiau ne padeda iškilti, o tik dar labiau skandina. Štai tuomet ir atsiranda avantiūristų, kurie nusispjovę ir tarę: „Velniop ją! “ susikrauna lagaminus ir išvažiuoja. Tolyn, tolyn... Ten, iš užguitų, viskuo nusivylusių ir nebeturinčių tikėjimo padarų vėl tampa žmonėmis, su šypsena žvelgiančiais į pasaulį, ir nė už ką nenorinčiais prisiminti to krašto, kuriame ankščiau gyveno, ir kurio valdžia, užuot padėjusi, tik dar labiau trypia žmones į skurdo liūną (juk tokią alkaną, duonos bei geresnio gyvenimo išsiilgusią minią lengviau valdyti, ar ne?). Nieko nauja aš nerašau, kaip ir visi išlieju savo skundus ant popieriaus, nors galėčiau ir kitaip. Galėčiau, bet jau nebekyla rankos ir neapsiverčia liežuvis su dirbtine šypsena tvirtinti: mes skundžiamės be reikalo, tereikia pozityvių minčių bei optimizmo ir viskas bus gerai... Žinau, kad tai nepadės. Geriau nors kartą praryti karčią piliulę – tiesą – ir suvokti, kad ši vieta, kurioje tu gyveni, neprimena rožinės svajonės, o pozityvios mintys ir optimizmas nepadės jai tapti labiau viliojančia.
Atsidūstu, pažvelgiu į pilną prirašytą lapą, vėliau pro langą. Skrenda lėktuvas. Tikriausiai pilnas tokių, kaip ir aš šiandien žmonių: neiškentusių darganos, vargo, savo buvusio gyvenimo bei skrendančių į galimybę – galimybę į savo svajonės išsipildymą. Jau nebeatmetu taip karštai kaip ankščiau galimybės, kad po metų ar dvejų ir aš būsiu tokiame pat lėktuve, žvelgsiu pro mažytį langelį, o galvoje suksis mintys: Velniop ją! Aš nenoriu egzistuoti, kaip paukštis pakirptais sparnais, aš noriu gyventi!