Asmeninė drama

Trys minutės išlietos kavos. Semiantis stalą siaubas užpučia žvakes ir dabar pasauly yra tik vienas paviršius, kurį skandina taki tamsa. Apima tokia nežmoniška panika, kad gaisras nesustos ir sudegs kavoj viskas, ką turi. Gelbėtis reikia, daryt kažką. Servetėlėm siurbti naftą, traukt iš kelio ruonius-pieštukus. Susiraminimas kai padėtis jau stabilizuota, bet niekad iki galo nėra aišku, ar pavyks sugrįžt į tą ramybę ir gerbūvį prieš tai. Pasaulis plinta, atsiranda laikas ir laisvė pasisukt, sujudėt. Ir niekad neatsitinka taip, kad kava pagautų pagreitį iš naujo ir imtų plist iš niekur į visas puses, apsemdama stalą, tada grindis, kojas ir paskandintų su visom servetėlėm apgailėtinom. Ir uždust, paskęst yra visiška smulkmena. Chaoso atėjimas yra tai, kas nusmelkia iki ten, kur nesueina.