Reputacija

Daug dabar tenka visko išgirsti apie prezidentūrą. Pilni laikraščiai. Įsijungi TV – ir ten. Kartais atrodo, kad visa Lietuva – vien prezidentūra. Tačiau mane asmeniškai nelabai jaudina visokie ten skandalai ir šmeižtai. Prie visko esu pripratusi. Žinau, kur gyvenu. Man tik vienas dalykas kelia nerimą: abejotinos reputacijos žmogystos, kurios lankėsi prezidentūroje. Taip ir įsivaizduoju jas, paslapčia šliaužiančias palei sienas, vakarės prieblandos gobiamas, kažką kuždančias vargšeliams patarėjams į ausį ir brukančias jiems kažką į delnus iš savo purvinų kišenių ar maišų…
Ilgai mąsčiau, kur tokių grėsmingų apsilankymų šaknys. Juk kaip mes sakome “ įleisk kiaulę į bažnyčią, ta ir ant altoriaus užlips”. Ir nusprendžiau – viskas prasideda nuo žemutinių pakopų, nuo mūsų, paprastų žmogelių. Tik mes, pilka liaudis, savo doru pavyzdžiu galime ištiesti šiaudelį skandalų liūne skęstančiai prezidentūrai. Taigi prieš atidarydami namų duris, turime gerai pagalvoti, ar jas atidarome tinkamos reputacijos asmeniui. Reikia gerai, oi gerai apsidairyti, pasižiūrėti, kokie žmonės supa mus – juk, kaip sakoma “su kuo sutapsi – tuo ir pats tapsi”. Bet labai sunku išrėžti nekokios reputacijos netikšai viską tiesiai į akis. Tam reikia didelės drąsos bei ryžto. Tačiau aš – gana ryžtinga moteriškė. Todėl, ilgai nedelsdama, ėmiausi žygių. Visų pirma, surinkau kiek galima daugiau informacijos apie savo drauges ir bendradarbes. Tai atlikti buvo nesudėtinga, nes dirbu moteriškame kolektyve. Tada ėmiausi antros savo plano dalies.
Su Stase jau gėrėme trečią kavos puoduką mūsų virtuvėje, kai aš nusprendžiau nebetempti gumos. ”Ant drąsos” trūktelėjau taurelę “Trejų devynerių” ir išdrožiau:
- Žinai, Stase, tu daugiau pas mus nebesilankyk. Tavo ne kokia reputacija.
- Ką-ą-ą – ji vos kava nepaspringo. – Kaip suprasti? – išpūtė akis.
- Labai paprastai, – nusiraminusi ėmiau aiškinti. – Visą laiką vėluoji į darbą, o namo išsmunki anksčiausiai…
- Na, ir kas. Mes gi visos taip darom. Ir išvis nesuprantu…, - ji griebėsi cigaretės.
Ėmiausi rimtesnių faktų:
- Rūkai.. O kas per firmos dešimtmetį nusigėrė ir bučiavosi su apsauginiu, ir ne tik bučiavosi, bet…- jau ruošiausi leistis į labiau kompromituojančias detales.
- Žinai tu ką… Susikišk tą savo reputaciją! –išeidama ji demonstratyviai trenkė durimis.
Net nebūčiau pagalvojusi, kad ji galėtų taip pasielgti – parodė galų gale savo tikrąjį veidą.
Su kitais aplinkiniais nebuvo taip sunku – vos tik prabildavau apie reputaciją, dingdavo iš kart. Net erdvės pasidarė kažkaip daugiau. Matyt, plačiai pasklido gandas apie mano ryžtingumą ir norą doru pavyzdžiu išgelbėti prezidentūrą.
Tik tas mano vyras ėmė kažkaip keistai elgtis. Kelias dienas vaikščiojo kaip nesavas, o vakar patėškė:
- Žinai, Maryte, aš manau, kad mums nebepakeliui. Tavo reputacija pasidarė labai ne kokia: draugės nebeužeina, netgi kaimynai žada parduot butą, ir sako, kad vien per tave…
Aš, žinoma, puoliau aiškintis. Bandžiau jam visas kortas prieš akis iškloti. O jis vis vien savo:
- Valgyti prastai gamini, į darbą vėluoji, vis niurzgi, viskas tau blogai. Visi tik ir šneka, kad tu…
Aš netylėjau. Tada jam gana garsiai priminiau tokią Nijolę, kuri ne tik neturi prastos, kuri iš vis neturi jokios reputacijos. Tada jis atsakė, kad jam į tai nusispjauti, kad svarbu ne reputacija, o gera figūra, ir tai, kad skaniai valgyti verda. O aš, jį, vargšelį, tik šaldytais pusfabrikačiais maitinanti. Čia man jau nervai neišlaikė ir todėl aš, gerbiamas teisėjau, jam užverčiau ant galvos puodą su verdančiais koldūnais, kuriuos pati pagaminau, nes iškilmingos vakarienės metu aš delikačiai norėjau išaiškinti jo paties reputacijos klausimą. Prašau manęs griežtai nebausti, nes visa ši painiava prasidėjo nuo prezidentūros, kuriai, kaip matau, mano geri norai bei pasiaukojami veiksmai – nei šilta, nei šalta…