Virpėti

Drebėti, kai vėjas, radęs plyšelį,
praslenka mano nugara.
Virpėti, kai baisiai susijaudinu,
kai išsigąstu. Pabodo .

Taip nepatogu kas kartą neimt
į rankas šratinuko, tampa
pabėgusiu, lapas - tuščias
nepradėtas, o aš vis dar
drebėdama, stebiu pašiurpusią odą.

Langas praviras, žoliapjovės
lojimas, vien garsai sukelia drebulį,
prastumdau daiktus ant stalo,
ten siuntimas dėl skiepo, dėl antro.

Velniava, šiurpulys, drebulys,
kaip žemės  virš audringų uolienų,
plokštė prie plokštės, taip
aš virpesys prie virpesio,
diena iš dienos, savaitės,
dabar ir rytoj, savaime per visą
gyvenimą, drebėti, virpėti.

R a m i a i . . .