Žinai
aš jau tris šimtus metų nerašiau eilėraščių
nes neturiu tau ko pasakyti
mano knygelės palėpėj
užrašai sudeginti
liepsnojantis pirštų sirupas ant
numiegotos pagalvės
anapus dangaus slenksčių
vedančių į niekur
ir prašymų
kuriuos pasiskolindavau - - -
mokėjau sėdėti prie Luvro ir verkti
suskaičiuoti, kiek man dar liko
/euro centų/
nužvelgti visus mona lizos japonus
kažkaip niekingai
prieš savo valią - -
sėdėjau o laiptai
buvo akmeniniai
sėdėjau bjauriu ilgu sijonu
gal todėl, kad buvau negraži
susivėlusi
gal todėl, kad nežiūrėjau televizoriaus
ir nežinojau, kas vyksta
pasaulyje.
O ašaros krito kaip paparos
taip sakydavo mano mama - -
kažką prisiminusi
suspaudžiau medinį
pakabuką ant kaklo
savo kelionių dievą
jaučiantį pulso tvinksnius
kaklo arterijoje
nenorėjau paleisti nes
šalimais sukinėjosi
šimtai japonų su kameromis
dabar jie žino, kaip šypsosi mona liza
auksiniuose rėmuose /…/
pakilau
nuo saulės įkaitintų laiptų
ramsčiausi pasieniais
kaip kokia alpulinga madama
ir tyliai žinojau, kad labiausiai
už visus sudegusius rankraščius
žmonės
bijo
savo
vienatvės.