Žinai. Juk. Žinai.

Žinai

aš jau tris šimtus metų nerašiau eilėraščių

nes neturiu tau ko pasakyti

mano knygelės palėpėj

užrašai sudeginti

liepsnojantis pirštų sirupas ant

numiegotos pagalvės

anapus dangaus slenksčių

vedančių į niekur

ir prašymų

kuriuos pasiskolindavau - - -

mokėjau sėdėti prie Luvro ir verkti

suskaičiuoti, kiek man dar liko

/euro centų/

nužvelgti visus mona lizos japonus

kažkaip niekingai

prieš savo valią - -

sėdėjau o laiptai

buvo akmeniniai

sėdėjau bjauriu ilgu sijonu

gal todėl, kad buvau negraži

susivėlusi

gal todėl, kad nežiūrėjau televizoriaus

ir nežinojau, kas vyksta

pasaulyje.

O ašaros krito kaip paparos

taip sakydavo mano mama - -

kažką prisiminusi

suspaudžiau medinį

pakabuką ant kaklo

savo kelionių dievą

jaučiantį pulso tvinksnius

kaklo arterijoje

nenorėjau paleisti nes

šalimais sukinėjosi

šimtai japonų su kameromis

dabar jie žino, kaip šypsosi mona liza

auksiniuose rėmuose /…/

pakilau

nuo saulės įkaitintų laiptų

ramsčiausi pasieniais

kaip kokia alpulinga madama

ir tyliai žinojau, kad labiausiai

už visus sudegusius rankraščius

žmonės

bijo

savo

vienatvės.