Apie trečią brolį kvailį ir to brolio brolį

Riba tarp arogancijos ir kvailybės yra labai erdvus takas, kuriuo gali prabėgt Hanibalo drambliai ir nieko neužkliudyt. Bet iš kvailių pusės žiurint tokios takoskyros iš vis nėra. Ar tu pastebi, kad jei esi kvailys, žodžio „kvailys“ vartojimą tekste jau priėmei kaip arogancijos ženklą? Ir nuo dabar įsteigus arogancijos statusą, visas ekskursas bus pažymėtas karo vėliavomis ir nurašytas patologijai. Gudrus kvailys (o, žiūrek!) sakys - ė, o iš kur tamsta žiurit į kvailį, jei ne iš anapus tako? Ar pats iš savęs, kolega, nestatot arogantiško pasipūtėlio (o kokių dar būna?) nuo pat pradžių? Tada reikia apsidairyt ir pagalvot, o kokį kovos lauką mes čia turim ir kaip dėliojasi tame lauke kovos taisyklės.

Arogancija savo simptomu pirmiausia nurodo į lygaus laikymą prastesniu. Antrinis simptomas - prastesnio laikymą prastesniu. Tretinis, negatyvus, simptomas - geresnio laikymas geresniu. Jei su dviem pirmais simptomais aišku, tai su trečiuoju ne taip akivaizdu. Trečiojo simpotomo nurodymas tarsi suspenduoja patį arogancijos apibrėžimą, bet yra struktūriškai būtinas. Nesant šios sąlygos, šio modulio, arogancija tampa tik psichiniu sutrikimu, šizofrenijos forma, kuomet nėra kokybinės matavimo skalės, atskaitos taško, ir subjektas pats sau tampa kartu ir vertybinis infimumas, ir supremumas. Su sugebėjimu geresnį laikyti geresniu leidžia išlaikyti proporciją, subjektui atsidurti skalėje. Bendras trijų simptomų registras politinės ekonomijos terminais galėtų būti dėstomas kaip valdymas (pirmas simptomas - viršenybė prieš lygų), saugojimas (antras simptomas - prastesnio sutramdymas) ir vystymas (trečias simptomas - geresnio iškėlimas). Taigi arogantiškas subjektas veikia trijų figūrų modusu - valdovo, kario ir diplomato.

Kvailybės apibrėžimas pareina iš lygaus laikymo lygiu, prastesnio laikymą lygiu ir geresnio laikymą prastesniu. Ši vertinimo matrica nurodo esminius kvailybės principus: vertybinę izoliaciją (uždarant kotiruojamų vertybių ratą) ir regresinį pasaulio apvertimą. Galbūt čia ir steigiasi negatyvi kvailumo reikšmė. Tiek arogancija, tiek kvailybė iškreipia pasaulio tvarką ir vertina per legitimizuotą patologinę perspektyvą, tačiau arogantiškasis apvertimas turi pozityvų, prevencinį, nors ir varžantį efektą (iš čia ir jėgos bei valdžios figūros). Kvailybės apvertimas yra negatyvus, suponuojantis „užkrėtimą“, kartu konstituojantis laisvę kaip veikimo modusą. Analogiškai vertindami kvailybę politinės ekonomijos terminais, simptomų registrą dėstytumėme taip: susirinkimas (sprendžiamojo balso išdalijimas lygiai), tikėjimas (vertybinės skalės performulavimas pagal bendruomeninį konsensusą) ir sukilimas (geresnio panaikinimas). Iš to išplaukia atinkami veikimo modusai - tarėjo, dvasininko ir sukilėlio, valstybės priešo.  

Arogancijos ir kvailybės apvertimo būdai remiasi skirtingomis klaidomis. Statistinės analizės terminais kalbant, arogancija paremta pirmos rūšies klaida (teisingos hipotezės atmetimu), kvailybė - antros rūšies (klaidingos hipotezės priėmimu). Iš čia ir politinė veiksena - arogancija generuoja suvaržymą, ekscesyvų atmetimą, todėl valdymą. Kvailybė steigia laisvumą, pažeidžiamumą, perdėtą permisivumą, todėl antivaldymą.  

Apžvelgus kovos lauką grįžkim prie esminio klausimo - kaip atsitinka taip, jog subjektui A pasakius apie subjektą B, jog pastarasis yra kvailys, subjektas A tampa arogantišku? Remiantis tuo, kas išdėstyta, sub A gali būti arogantiškas. Jis bus tokiu tada, jei jis mano, kad subjektas B yra lygus arba prastesnis. Sub A taip pat gali būti objektyvus (kur nuomonė apie subjektą sutampa su objektyvia esatimi). Tada sub A yra objektyvus, jei sub B yra prastesnis. Kaip reakcija į vertinimą subjektas B laiko subjektą A arogantišku. Tada sub B negali būti arogantiškas (joks arogancijos veikimo modusas nenumato tokios stancijos). Sub B gali būti objektyvus, jei sub A yra prastesnis. Sub B bus kvailys, jei sub A yra geresnis. Šioje painokoje schemoje išrinkę apibendrinantį principą (atmetus objektyvųjį elementą, kaip tautologinę generuojančią formą), teigsime, kad jei sub A įvardija sub B kaip kvailį, tai jis  nurodo į lygų arba prastesnį. Tačiau lygių subjektų atveju sub B atsakymas bus arba „sub A kvailys“, arba „sub A nearogantiškas“. Jei galioja, jog sub B prastesnis, tuomet atsakymas bus arba „sub A nekvailys“, arba „sub A arogantiškas“. Taigi vienintelė vieta, kur randame atvejį „sub A: sub B = kvailys => sub B: sub A = arogantiškas“, yra tada, kai sub A yra iš ties geresnis, sub B prastesnis. Tai yra atviršktinis komplekso (suvokimas iššaukia ydą) apibrėžimas, kai yda iššaukia suvokimą.