Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gyveno kartą senelis ir senelė. Jie jau seniai gyveno kartu ir buvo visai nukaršę. Vaikų jie neturėjo. Paskutines savo gyvenimo dienas leido mielame kaimelyje, kuriame gyveno labai mieli kaimiečiai. Jie mėgo dirbti įvairius ūkio darbus ir buvo labai sąžiningi.
Vieną gražų rudens vakarą, kai už lango skrajojo sidabriniai voratinkliai, o raudona saulė, lyg pūstažandis obuolys leidosi už miško juostos, senelė atsibudo iš malonaus snaudulio ir pamatė, jog senelio nebėra ant krosnies. Susirūpino senoji, nes juk jis ligotas ir galėjo kad nors blogo nutikti. Išėjo ieškoti. Troboje senelio nebuvo, todėl ji užsidėjo šiltas vyžas, užsimetė šiltesnes drapanas ir ištykino į kiemą.
Ten pamatė, kad iš tvarto, kur jie laikė karvutę, sklinda šviesa, bet daug skaistesnė, negu nuo senelio balanos. Iš pradžių močiutė net gi pamanė, kad tvartukas dega ir labai persigando, tačiau paskui suprato, kad ne, tik atrodo taip, jog tvarte saulė būtų pasislėpusi. Nors ir bijojo, senukė prisiartino prie tvarto ir pažvelgė pro durų plyšį į vidų. Vidury tvarto stovėjo senelis, tačiau atrodė jis labai keistai – jaunai. Kūnas atrodė nebe kuprotas, raumeningas, o akys degė baisia ugnimi. Jis žvėrišku balsu giedojo kažkokią giesmę. Senutė labai persigando ir greitai parbėgo trobon. Nors buvo labai šalta, ji visa supluko iš siaubo ir nevilties, jog tiek metų pragyveno su siaubūnu. Dabar ji prisiminė, kad anksčiau, kai jie buvo jaunesni, senelis mėgo meistravoti sandėliuke. Jis ten žmonos neįleisdavo ir buvo prigrasinęs, kad nė nosies galo nekištų, atseit ten laiko brangius įrankius, kurie labai daug kainuoja – tėvo palikimą.
Senukė buvo labai smalsi, bet niekad neidavo į tą sandėliuką, nes jai vyriški žaislai buvo neįdomūs. Todėl dabar ji negalėjo atgauti kvapo. Greit nusirengė ir atsigulė lovon, bei apsimetė, kad miega. Netrukus grįžo ir senelis, visai toks pats, kaip visada – liesas, sukumpęs ir pražilęs. Jis rūpestingai nusivalė vyžas ir nusiprausęs priemenėje prigulė.
Visą naktį bobutė nesudėjo nei bluosto. Jai vaidenosi baisenybės ir kraujai.
Kitą dieną senelis elgėsi įprastai, taisė stogą ir grėbė lapus. Vakare senelė apsimetė, kad vėl užsnūdo, tada pramerkus vieną akį stebėjo sutuoktinį. Jis, tik pastebėjo, kad žmona pučia į akį, apsirengė ir išspūdino lauk. Čia jau močiutė buvo gudresnė, kiek palaukusi, jis taip pat išlėkė laukan ir pribėgusi prie tvarto ėmė stebėti situaciją pro plyšį.
Senelis nusirengė marškinius ir akyse ėmė keistis. Pranyko žilė plaukuose, kūnas tapo stamantrus, kaip ir aną vakarą. Kažką ėmė vograuti. Iš po šiaudų išsitraukė knygą raudonais viršeliais ir atskleidęs ėmė kviesti:
-Buboninio maro elfe, prisistatyk!
Tuoj iš kažkur atgaravo keista būtybė raudonais plaukais ir gumbuotu kūnu ir plonu balsu ėmė duoti ataskaitą, kiek žmonių pasaulyje nuo maro atidavė galus. Kai baigė, senelis (?) jį atleido pagyręs ir išsikvietė kitą pabaisą, kažkokio kito maro atstovą. Viską, ką pabaisos jam aiškino, žymėjosi į raudonąją knygą pūkuotą plunksną dažydamas į raudono rašalo butelaitį.
Močiutė pakraupo iš siaubo ir tada išgirdo baisiausią žinią. Senelis vėl ėmė giedoti giesmę ir po to pasakė:
-Aš esu maro valdovas ir atėjo šio kaimo pabaiga. Atsibodo man čia gyventi atsibodo, išžudysiu visus ir keliausiu toliau, paliksiu tik senelę, nes ji man gera buvo.
Čia senoji suriko iš baimės ir maro valdovas ją išgirdo. Savo baisiuoju žvilgsniu pervėrė ir užstaugė:
-Moterie, kaip galėjai čia atsibelsti! Dabar sužinojai mano paslaptį, kurios žmonėms žinoti negalima ir tuoj pat einu atlikti savo užduoties – išžudysiu visus žmogėnus, atėjo jų laikas mirti.
Tada senelė atsiklaupė prieš baisūną ir paprašė, kad nežudytų kaimelio žmonių, nes jie labai geri ir geriau ją apkrėstų maru, vis tiek sena ir ilgai negyvens.
Čia maro valdovas pamąstė ir tarė:
-Esi labai gera. Priešingybės matyt traukia... Gerai jau, tave nužudysiu, o kaimo žmones paliksiu...
Jau kėlė ranką duoti nurodymą buboninio maro užkratui, kaip į tvartą įsiveržė piemenukas Petriukas. Jis rankoje laikė kažkokį buteliuką, pilną skaidraus skysčio.
Jis sušuko:
-Aš buvau pas gydytoją Alfonsijų iš Kanarų miesto ir jis man davė vaistų nuo maro – jis magas ir žino kaip nuo tavęs apsiginti. Eik lauk, nes išnyksi kaip dūmas!
Maro valdovas suriko iš siaubo ir išsinešdino su visomis tvarto lubomis. Paskui jį išdulkėjo ir visi marai.
Tada Petriukas nuvedė senelę namo ir nuramino.
-Jis nebegrįš, nes labai jau bailus ir saugo savo gyvastį. Viskas bus gerai, gyvenkite laimingai šio kaimelio žmonės.
Tada jis nusišypsojo ir ėmė švytėti.
Senelė paklausė, kas jam.
Petriukas nusišypsojo ir tarė:
-Aš ne Petriukas, aš Sveikatos valdovas. Lik sveika.
Ir išnyko.
Taip gražusis kaimelis liko nepaliestas nelaimės, o senelė dar ilgus metus gyveno savo troboje ir augino karvutes.
2003-11-19 20:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-16 13:38
Passchendaele
Musės CC+++ Laviracija.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-20 22:47
menisas delnikas
Labai ilga soryy, bet neperskaiciau. Internete ilgi kuriniai skaityt yra labai lievai. Stenkis trumpiau. ane?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-20 21:37
karille
Sorry, bet truputeli be rysio:(
ir jau tikrai ne vaikams.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-20 13:22
olo
olo
mghm.

buboninio maro elfas:D
ujjj nigaliu:D lig siol kikenu:))

bet siaip tai nu nelabai vaikams.:/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-19 22:00
last action hero
gal ne į tą skyrių?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą