Dviem žodžiais užtvenkei tiradą
Beprasmę, srūvančią bet kur
Ir triukšmą meistriškai užčiaupei
Ne delnu, o naktim
Aštriom žvaigždėm
Klajojančiam žvilgsniui namus suradai
Jį priglobei savo pavėsy
Saulėlydžiu karščiavau
Tyliai leidai ataušti tavy
Ir tavęs įkvėpti
Lyg Edeno žaltys rangiaus
Neatitraukei veido
Ir nusirengti skubančią
Ramiai aprengei
Nudegintas nuogumo
Plakiausi it purslai apie grublėtą uolą
O tu kantrus buvai
Buvimo to dabar
labai
labai
ilgiuosi
Kaip aprasojusių stiklų
Kaip nebylios maldos
Kaip suglaustų pečių
Kaip sielų artumos
Lytėjimo netyčia
Alsavimo sunkaus
Ir žvilgsnio užlaikyto
Labiausiai visko, ko nebuvo
O dar labiau – ko niekada nebus...
Kas sklandė lyg drąsi
Jaunos savižudės vėlė
Virš mūsų
Iš aistros
Be žado
Klūpančių
Bažnyčioj
Neblogas, bet tas posmelis apie Edeno žaltį nebūtinas, mano kuklia nuomone, nes atsiduoda šiokiu tokiu nusibodusiu erotizmu, o šiaip tai būtų tikrai gerai. Pabaiga patiko.
Gerbiamas akšėn šėn, jūs mano eilėraštį pavertėte Dviračio žinių čiastuške.
Rašydama nedažnai vartoju kaimišką humorą (kaimo tematika nėra svetima, bet tik subtiliai ir su dvasia), todėl jūsų komentaras, deja, savotiškai, kad ir kaip žiauriai tai nuskambės, išjuokė mano jausmus, sudėtus į šį darbą (o čia jie sodriai tikri ir išgyventi).
Deja, autoriai komentarų trinti negali.
Jūs teisus. Kiekvienam savo. Bet kartais savo ir reikia pasiturėti sau.
Dviem žodžiais užtvenkei tiradą
Beprasmę, srūvančią bet kur
Ir triukšmą meistriškai užčiaupei
---------------------------------
Glaustaus kate, girdi: mur mur...
Lyg Edeno žaltys rangiausi
Neatitraukei veido, ne!
Nusirengei (rupkė!) kuo gražiausiai.
ir nuogą palikai, aure!
----------------------------
Ir kilo aistros skambančiom bažnyčiom,
ir kalė man į smegenis varpai!
---------------------------------
Atsibundu - nusvilusios vilyčios
Amūro lanko.... špygą telaikai.
Va tokios mintys man gimė perskaičius Jūsų gražų kūrinį.
p.s. kiekvienam juk... savo.
Pradžioje-patosas, pabaigoje-jau tikros realybės vaizdai. Gal dėl to ta pabaiga užstrigo:) Na, paprieštarausiu į nuostabumo Olimpą kopiančiam Brudui (sekančią dieną lauksiu Tobulojo Brudo, paskui Dieviškojo, Angeliškojo...Puolusiojo, Vystančio, Nusivylusio ir t.t.:) kad čia visai nebuvo mitologijos. Religijos pora motyvų, bet jokių "kentozaurų". Šįkart.