Silva rerum*. Save Our Souls

Pro akis prabėga vitrinų miražai. Taip greitai, jog atrodo, kad tarp pirštų praverčiu naujai blizgaus albumo lapus, ieškodama to vienintelio, tinkančio čia ir dabar. Skubu pamiršusi sopulį pėdoje, kurį nuolat primena antrą sezoną nešiojamos basutės ir išdidžiai dar po poros valandų jaučiu tą švelnų Provanso gėlių aromatą, kurio šliūkštelėjau iš nediduko bijūnų spalvos mėginio dydžio butelaičio, taip pat apvalaus,  apvalaus, kaip tampančios mano pačios formos ir, slapta viliuosi, jog su paskutiniais Provanso gėlių kvepalų lašais neišblės pasitikėjimas, taip staiga užklupęs, kaip begali užklupti liga, skambiai liaudyje vadinama „linksmąja“.  Kaip džeržgiančiais  elgetos nagais per stiklą, taip akimis rėžiu kiekvieną vitriną, masinančią lyg pasalūnas žaltys spalvingais niekučiais, keliančiais tokį malonumą, jog nesipriešindama pajunti, kaip jo gašlus gundymas virsta saldžiu geiduliu, kaip šnabždesys į ausį žengti vidun, praleisti pro pirštus švelnią šilko klostę, nekaltai kilstelti tai vieną, tai kitą barkato drabužio kraštą, perbėgti pirštais per ištaigių apatinių nėrinių raštus ar pasimatuoti naujutėlaites ryškiaspalves basutes,  kaip saldūs atodūsiai nuslysta žemyn nuo ausies spenelio kaklo kauburėliu iki jo duobutės, apsuka palaimingą ratą it įriedėjęs ruletės kamuoliukas, tada lyg pagunda slysta žemyn krūties kalva, aplankydama pačią rausvąją viršukalnę ir su palaima nuvilnija žemyn imančia  iš malonumo šiauštis oda iki pat slaptosios žemumos, palikdami stojusį sunkaus malonumo gumulą, jau juntamą visu kūnu.
„Save Our Souls“ skamba ausyse, lyg nevalingai dunksi smegenys, įkyriai neišmesdamos ir savo pilkųjų dėžučių taip netikėtai internete atrastus išžymimojo SOS signalo iškodavimo žodžius, jog kilodama perdėm per brangią nublukusios spalvos, tačiau gero firmos vardo palaidinę nenorom pagalvoju, jog visam pasauliui žinomo nelaimės signalo iškodavimo žodžius išsiaiškinau tik dabar, atsitiktinai naršydama internete ir ieškodama visai ko kito, netgi nebepamenu ko. Pasijuntu kvėša ir dar dėl to, jog žalčio sukeltą malonumą, kaip beprotnamio gyventojai, dunksėdama smegenyse  maišo įkyri frazė, kurią mieliau pakeisčiau spalvotų kvapų kolekcija ar neįkyria lengvo pobūdžio dainele, netgi leisdama sau nesigilinti į jos žodžius. Ir taip nusiviliu, kai vietoje išvajotų gėlėtų pievų suknelių, taip madingų šią vasarą, ryškiaspalvių basučių, akį traukiančių rankinių ir apatinių rojaus terandu vieną kitą niekalą, tinkantį mano piniginei ir kūnui, kurį ką tik bučiavo saldus žalčio liežuvis, vėlgi nuveju įkyrų SOS dunksėjimą mintimi apie  nesūdytas daržoves, mažesnes pietų porcijas ir daug vandens, nuo kurio ima norėtis į tualetą...
Grįžtu namo skaudančiomis kojomis. Dviejų sezonų mūšį atlaikę basutės negailestingai kaunasi ir su mano pėdomis. Tikros spartietės, augintos garbei žūtbūtiniame mūšyje. Praeinu pro raudoną katedrą, kurios liepsnojančios gotikos bokštai it ugnies liežuviai šauna aukštyn Viešpačiui į langus, idant ketindami pavirsti kopėčiomis tarp šiapusinio ir dangiškojo gyvenimo.  Prie pravirų katedros durų stovi moterys, iš pažiūros, prastai apsirėdę, tik įgudusi akis pastebėtų iš antrų rankų seniausiai perpirktus gerą vardą turinčios firmos drabužius.  Rankos, kaip visada, ištiestos į priekį, lyg dalis katedros, ant kurios, lyg chimeros,  lyg žalčiai, apsiviję rožančiai. Pamėginu prisiminti, ar kada nors manęs nėra bauginęs šių juodų, lyg viduramžių šventeivų, moterų paveikslas, kaip atrodė katedros vidus, kai paskutinį kartą buvau užėjusi, ko gero, prieš kokią dešimtį metų, ir vėl duodu sau tylų pažadą, kažkada ten užsukti, kada netrukdys skaudančios nuo vaikščiojimo pėdos ir prikimšti pirkinių krepšiai, išduodantys, jog į atkištą chimeros delną gali įkapsėti ne vienas žvangantis pinigas. Kiloju sunkiomis tampančias kojas akmeniniu senamiesčio grindiniu, kol dar jaučiu blėstantį gėlių aromatą ir sulig kiekvienu žingsniu dunksint tik „SOS“.



*“Silva rerum“ – (lot.) daiktų miškas, taip buvo vadinama didikų knyga, į kurią buvo surašomi svarbiausi įvykiai, tostai, palinkėjimai, datos