kita plokštelės pusė

vadinasi città della monte rosso

triptime caffe

šiąnakt stovėjimo aikštelė vėl
nuo dainų apsidengė plonu aido
virpesiu ir betoninės kolonų
konstrukcijos pamažu sugrįžta
vėl į nuomonių antiką,

kai skeveldros plonos ir šaižios
nuo muzikos ir nuo tylos,
prapjauna prie stemplės
pulsuojančią arteriją,
iš skambesio girdžiu kad

sukasi jau kelinta kart iš
eilės plokštelė, dainos apie
mus apie žmones
vienodus ir nevienodus,
priklauso nuo nusiteikimo

nuo ryžto, kaip trylikos būdami
išgirdom savo pamokymą
apie sudegintą juodą varną,
griežti sau patys buvom kaip tėvai
tada pasėjom save pievoje

kur antrą kart pamanėm kad
gimėm būti linksmais
bet neprasikalėm pro šerkšną
ir likom spurdėti tarp savų
žemėje, ne kur kitur,

toje pievoje kur viskas ir prasidėjo,
kur kai šilta galvojam apie sniegą
supurentą ant eglišakio ties langais
kur spygliai raižo stiklus lyg
plieninį paryčių dangų lėktuvai

iš girgždesio girdžiu, kad jau arti,
kai šalta - tu su manimi,
aš adatėle išraižysiu tavyje
melodiją, ploną, susigerenčią į sienas
ir negrįžtančią atgal, pasenusią ir
pamirštą, beviltiškai nemadingą,
tokią kokią mėgsti,

pasižadu sau nurimti,
prasilaužia rytas per grotas
ir apsiverčia kita plokštelės pusė