Kartais atrodo (impresija)

Naujausias darbelis. Labai prašau perskaityti ir pakomentuoti:))

Kartais atrodo.
Kartais atrodo, jog dusti, nors kvėpuoji.
Kartais atrodo, jog miršti, bet stovi tiesiai atsistojęs prieš gyvenimą ir, nors sunkiai, bet atremi jo terorus vieną po kito.
Kartais jautiesi kaip vieniša, raudanti motina atvykusi pasiimti savo kareivio sūnaus pelenų, bet vietoj kūno, ten kremuotas tavo gyvenimas ir likučiai visko, kas kada nors buvo ir bus, visos tavo paikos egzistensijos likučiai.
Kartais jautiesi taip, tarsi čia pat galėtum atsigulti į minkštą karstą, jei kas prineštų, ir uždaryti dangtį, ir ramiai užsipilti žemėmis, nes gyvenimas kremuotas, sudaužytas į šipulius, o tie šipuliai išsibarstę po visą pasaulį užkrėsdami žmonės  svetima jiems kančia, ir nebeturi ko prarasti.
  Karstas ir užsipilimas žemėmis yra lemiamas taškas gyvenimo romane, tai finalinė akimirka, didžiojo burbulo susprogimas. Visi mes kaip burbulai – po truputį augantys kai juos pučia, taip auginami ir blaškomi permainų vėjų ir kai pasidarome per silpni ir negalime atsilaikyti prieš pasaulį – tą vėją, mes sprogstame ir išsitaškome į visas puses, savo sprogimu ir purslais pataikydami į širdis žmonėms, kuriems rūpime, ir jie to norėdami arba ne, nešiojasi po dalelę mūsų visumos, kuri padeda jiems išgyventi ir tapti dar stipresniems ir tvirtesniems negu mes buvome, nes ta dalis tai trupinėlis mūsų esybės, kuri padeda jiems augti, iškeliavę anapilin, mes tampame tarsi derlingesnė dirva, negu mes patys užaugome, naujoms atžaloms, naujajai kartai augti ir tvirtėti, bet mes galime jiems padėti labai nedaug, tik primindami apie save per mus pažinusių žmonių lūpas, tačiau, galutinį spręndimą priims jie patys, ir tik nuo jų priklausys, kaip jie pasinaudos mūsų kūnais patręšta dirva.