Išsidraikė nenuorama
laikas,
Paklydęs gubojose kopų,
kaip senas kuprys
piligrimas
ir laukęs,
ir nuožmiai kopęs.
Ir juokias, ir „presto“ kvatoja
Kaip beprotis,
saiką praradęs,
Aš stoviu smėlynuose kopų –
Nei tavęs,
nei mūsų neradus.
O kapsi minutės į taktą
Rūdijantį valsą Šopeno,
Smilgeli,
nesutrypė kojom
Išdidų,
bet vienišą radęs.
Kiek daug dar išlyjančio laiko
Es-dur lieja tiesiai į širdį
Ir „Tabula rasa“
atskleidęs tuščiai
vėl gyventi nulydi.