Be pavadinimo

O jis buvo ten.
Nusiėmęs savo seną, apiplyšusią skrybelę, ir šypsodamasis savo šelmiška šypsena, kuri vieną jo lūpų kamputį iškeldavo kiek aukščiau už kitą. Jis stovėjo ir laukė manęs.
O aš dvejojau. Nes jaučiau baimę. Baimę, kuri it aštrūs akmenėliai badė man padus. Žiūrėjau tiesiai į jį. Širdis šaukė, drąskėsi, beviltiškai ir rėksmingai maldaudama eiti ten. O aš nėjau.
Galbūt tai klaida, kurios aš gailėsiuos visą likusį gyvenimą. O kas, jeigu būčiau išdrįsus?..
Linksma jo šypsena išnyko iš veido, kaip kad rudeniniai lapai nuo medžių šakų, ir jis, užsidėjęs savo seną, apiplyšusią skrybelę, išėjo į kruviną saulėlydį.

Daugiau jo nebemačiau.