Išblukę spalvos

Kai supranti,
Kam žmogui akys,
Pilnos spindulių,
Kam šypsena,
Pripildanti pasaulį,
Sau atsakai,
Kad tai prasmė
Gyvenimo skaudžių verpetų.

Kai supranti,
Kam švelnios rankos,
Nubraukiančios ir
Nerimą, ir skausmą.
Sau atsakai,
Kad tai pražuvę,
Tik negrįžtantys
Mintys, viltys ir sapnai.

Tada tu supranti,
Kad tai jausmai,
Išskridę iš širdies skausmingai,
Nukritę ašara sūria,
Su rudenio spalvom
Išblukę jau negailestingai.