Dulkėtos rožės

Šventas vieškelis, dulkėtos rožės,
Gimtas kiemas, nykstantis žaislai,
Tik prisiminimai mano širdį guodžia,
Juk jau išardyti tie gimti namai. 

Tvoros sukūrentos, žolės neravėtos,
Vyšnios jau išpjautos, žiedlapėliai mėtos,
Stogas jau skylėtas, kambariai tušti,
Kas gi jus išplėšė - Mus Manai gimti.

Kur gi tas jaukumas, kur ta šiluma,
Ta kuria sukūrė, Mus šventa šeima.

Suklumpu ant keliu, prie dulkėtu rožių,
Tik juose vien dulkės, kvapo nebėra,
Jos žydėt nemoka, lyg prakeiktos merdi,
Ak, kokia švininė širdyje gėla.