Vienintelė

Ar dar prisimeni, kai aš suklupus
Verkiau, praradus viltį kitukart?
Vien atjautos maldavo mano lūpos,
O Tu glaudei ir raminai: -,, Neverk“.

Bet aš verkiau pablūdusi iš skausmo-
Prarast svajonę buvo taip skaudu.
Galbūt, ne vienas išdavystės jausmą
Prisimena, kaip aš lig šiol menu.

Apglėbus švelniai glostei mano plaukus;-,, Pasaulis daug margesnis nei genys“.
Ta šiluma iš praeities atplaukus
Ir šiandien glosto širdį ir akis.

O jei dabar galėtum nuraminti,
Nutildyt mano nerimą širdies,
Suteikti man jėgų ir naują viltį...
Bet aš žinau - akmuo neprakalbės.

Ir nesugrįši vieną lauktą dieną,
Nebeištarsi: -,, Te viltis gyvens“.
Ridena beržas ašarą kamienu,
O aš stipriau glaudžiuosi prie akmens.