Vakar žolėj

Stovėjome vakar žolėj.

Vėjo lakstymas ir kutenimas
Leido man ramiai nuleisti rankas.
Žiūrėdamas skendau tavo akyse.
Jos buvo rudos kaip ir mano mamos.
Mano - pusiau žalios, mėlynos ir pilkos.
Nė viena spalva nedominavo labiau už kitą.
Aš buvau žalias, mėlynas, ir pilkas.

Žiūrėdamas tau į akis bandžiau būti romantiškas.
Bandžiau kalbėdamas apie tuo metu besileidžiančią saulę
Apkabinti tave, bet vis tas vėjas primindavo apie atstumą.

Mus skyrė keturiolika tūkstančių kilometrų.

Tuomet klausiausi tavo žodžių, kurie sklido vėjo nešini.
Jų nereikėjo gaudyti, aš juos jaučiau,
Kaip ir kiekvieną vėjo šnaresį tarp mano kojų.

Užsimerkęs prastovėjau daug akimirkų,
Kol tavo žodžiai nurimo kartu su šnaresiu.
Tuomet stebėjau savyje tykų jūros ošimą,

Kol po kelių akimirkų aš užmigau.
2003 10 30