Salsvuma arba būties skersvėjai

/
Leistis lėktuvu audros metu ar
Šoniniam vėjui blaškant orlaivį
Kai vaikai ir moterys verkia ir meldžiasi,
Klausytis spengiančios tylos
Važiuoklei su žeme susiliečiant.

/
Tyla ligoninės laukiamajame,
Kiekviena minutė, išmušama sieninio laikrodžio,
Kiaurai perskrodžia ir atsimuša į smilkinius,
Kiekvienas trinktelėjimas salsvai paširdžius geliantis
Ir vėjelis — iš lauko įvežant naują ligonį.

/
Spengianti tyla, tik smėlį neša vėjas,
Įtempusi ausis klausais ne jo dainų —
Girgždančių netikėtų žingsnių.

Kas vakarą suguldydavai vaikus ir vyro laukdavai sugrįžtant.
Galvoje supustyti smėlynai, ir skaros tokios kietos-tvirtos
Kas antrą žmoną ten akmenimis užmėto, tikėjimais ar kirčiais, —
Kas antrą smėlis užneša.

Bet ne žmona tu — tik grojantis smėlynais vėjas.

/
Bitininkui į akis pažvelgti
Po labai šaltos žiemos atvėrus avilį,
Kuomet spengia ir gelia — tikruma.

Trapus stiklas, kurio krimstelėjai vaikystėje.