Nežinau...

Ar suprasdavau tavąjį juoką?
Ar suprasdavau tavo akis?..
Nežinau...

Tiktai retsykiais delną priglausdavau
sau prie minčių ir kartodavau...
Tyliai kartodavau tavąjį vardą (...)
Ar suprasdavau, kam?
Kam širdies nenutylantis balsas
pavirsta vien trykštančiais
skaudančiais žodžiais?
O plakimas tik nuolat kartoja:
„Kentėti... Kentėti... „
Rankos gniaužias,
ir kumščiai iššokusiom gyslom
pakyla - vis kyla į šviesą
ir...
Ir toly virpėdami rimsta -
Vėl gniaužias...
Vėl silpsta,
kol akys išvysta
į saulę pakilusius delnus.

Nurimsta širdis...
Tik ar žino, kodėl?
Kodėl tavo juokas staiga
tampa tyras ir šiltas,
o pykčio visai - jau visai nebelieka -
tik jausmas...
Vėl tikras negyjantis jausmas...
Vėl... Meilė...