Savonystės kultas: išgelbės ar pražudys?

SAVANORYSTĖS KULTAS: IŠGELBĖS AR PRAŽUDYS?


Greičiausiai nerastume žmogaus, kuriam nebūtų tekę girdėti apie savanorystę ir savanorius, neretam ir asmeniškai tenka susidurti su šiuo reiškiniu. Augantis savanorystės kultas turėtų daryti teigiamą poveikį visuomenei, tačiau vis dažniau išgirstame apie nusivylusius ir neįvertintus savanorius. Ar jie tikrai turi pagrindo skųstis? O gal tiesiog nepelnytai save laiko visuomenės herojais?


Teisės studentas nusivylė savanoriaudamas bažnyčioje

Ketvirtakursis teisės studentas Tautrimas pasidalino skaudžia savo savanorystės patirtimi. Vaikinas savanoriauti pradėjo jau subrendęs – būdamas 21-erių, kaip pats tikina, kai įtikėjo Dievą, tad nekeista, jog didžioji dalis jo savanoriškos veiklos, susijusi su krikščionybe ir bažnyčia. Kaip bebūtų keista – skaudžioji dalis taip pat. „Aš žinau, kad galiu būti naudingas, tačiau neretai jaučiuosi nepastebėtas dėl vienokių ar kitokių viršenybės ambicijų“ – atvirauja Tautrimas. Viena skaudžiausių jo savanorystės patirčių buvo prieš dvejus metus. Vaikinas ėmėsi suburti krikščioniško jaunimo grupę, kurioje žmonės galėtų diskutuoti, giedoti, dalintis mintimis. Ši idėja susilaukė nemažo pastorių ir tikinčiųjų bendruomenės pasipriešinimo. Tautrimas pasakoja: „Pats pastorius man pasakė, jog tokios grupės apskritai nereikia, o man pačiam iki vadovo dar labai toli“. Toks pasisakymas labai įskaudino vaikiną, ypač dėl to, kad, kaip jis pats tikina, nebuvo jokių vadovo pareigų, grupėje visi turėjo būti lygūs. Žinoma, vaikinui teko palikti tariamas grupės vadovo pareigas,  kurias po labai trumpo laiko tarpo užėmė gerokai jaunesnis vaikinas. Pastarasis susilaukė didžiulio palankumo savo pusėn. Tautrimas neslepia, jog tai buvę labai nemalonu, nes naujasis grupės vadovas (šios pareigos atsirado), ne tik kad neturėjo patirties, bet ir rimto požiūrio į savo veiklą. „Didelės nuoskaudos nebejaučiu, tačiau man nemalonu, jog bažnyčioje, kuria pasitikėjau nebuvo nei nuoširdumo, nei sąžinės“. Greičiausiai Jėzaus žodžio skelbėjai į viršų iškėlė asmeninius interesus. Paklaustas ar jam dažnai kyla nesutarimų su šios bendruomenės nariais, Tautrimas atsakė neigiamai. „Būna, kad kartais nesutampa nuomonės, tačiau, manau, jog visose bendruomenėse to pasitaiko, čia buvo pats skaudžiausiais įvykis“.

Apšaukti parduotuvėje, kai prašė paaukoti

Nusivylusių savanoryste toli gražu ne vienas. Savo skaudžia patirtimi dalintis taip pat sutiko 17 – metis Algimantas iš Kauno. Vaikino nusivylimas savanoryste susijęs su Maisto Banko inicijuojama akcija, kurios metu renkami maisto produktai sunkiai gyvenančioms šeimoms. „Viena mano draugė pasakojo, jog dalina parduotuvėje skrajutes ir ragina pirkėjus paaukoti žmonėms, kurie neturi, ko valgyti, aš pamaniau, jog tai gana įdomu ir kartą nuėjau su ja“ – apie savo pirmus žingsnius savanorystėje Maisto Banke pasakoja Algimantas. „Pirmoji diena buvo tikrai įdomi, nors pavargau visą dieną stovėti, tačiau džiaugiausi žinodamas, jog darau kažką gero, ypač mano nuotaika pakilo, kai pamačiau gausiai maisto produktų prikrautus vežimėlius“ – su džiaugsmu prisimena vaikinas. Tačiau jo džiaugsmas truko neilgai. Jau sekančios dienos vakarą jis tvirtai sau prisiekinės, jog nebekels kojos į tą parduotuvę ir jokiais būdais nebesivels į tokias akcijas. „Buvo vidudienis, savanoriai pilni entuziazmo ir šypsenų. Įeinantiems pirkėjams duodavome skrajutes su informacija apie akciją, vieną iš jų padavėme ir, atrodo, eilinei pagyvenusiai pirkėjai. Po kelių minučių ji atėjo prie mūsų ir ėmė klausinėti apie akciją, aš stengiausi suteikti jai kuo daugiau informacijos, nors ir pats ne daug žinojau. Keisčiausia buvo, kai ji netikėtai ėmė kelti balso toną ir sakyti, jog ji taip pat skursta, tačiau niekas jai neaukoja, jos pensija maža, mokesčiai dideli... Ji žiūrėjo man tiesiai į akis ir rėkė. Visi žmonės tuo metu buvę parduotuvėje sužiuro į mus, nežinojau, ką jai atsakyti. Pamenu tik tiek, kad tą akimirką keikiau save dėl tos savanorystės“ – su nusivylimu dalinasi Algimantas. „Aš norėjau smagiai praleisti laiką ir padaryti kažką gero, o ne būti aprėktas, kažkokios bobos, nemanau, kad kada nors dar kartą savanoriausiu“ – neslepia pašnekovas.

Savanoriai: tikrieji ir apsimetėliai

Pakalbintas vieno populiariausių Marijampolės jaunimo klubų „Dimera“ vadovas Marius Čeponas sakė, jog visi žmonės, esantys jų klube – savanoriai. „Čia pats jaunimas savo išgalėmis stengiasi įvykdyti savo idėjas; kuria renginius, dalyvauja projektuose“. „Dimeroje“ nėra daug savanorių – viso labo – 12, tačiau, kaip tikina Marius, jiems svarbiau kokybė, o ne kiekybė. „Yra organizacijų, kurių finansavimas priklauso nuo savanorių skaičiaus, tokios jų turi po kelis šimtus, tačiau „Dimera“ – ne tokia“ – didžiuojasi Marius.
„Visi savanoriai nori gauti atlygį, nereikia to slėpti ir vengti šios tiesos. Žinoma, tas atlygis labai skirtingas. Vieniems užtenka padėkos žodžių ar draugiško paplekšnojimo per petį, kiti net drįsta reikalauti tam tikrų privilegijų ir neretai apskritai į savanorišką veiklą įsivelia vien dėl jų. Nemokamas bilietas į renginį, nemokama išvyka, vakarėlis ir t. t. “ – Marius tikina, jog nemato tame nieko blogo, jei savanoris ne tik ima, bet ir duoda. „Organizacijos, kurios dirba su savanoriais ar prašo jų pagalbos, pagaliau turėtų imti suprasti, jog bet kokiu atveju teks susimokėti. Nemokamas sūris – tik pelėkautuose“.
Darbas su savanoriu, kuriam vienaip ar kitaip nebuvo sumokėta turi daug minusų. Toks savanoris tarsi uždelsto veikimo bomba. Gali jam patikėti svarbias ir atsakingas pareigas, jis šimtą kartų patikins, jog jas atliks, o lemiamą akimirką iškeliaus į Bermudų trikampį ir stengiantis jį surasti, išgirsime tik puikiai pažįstamą operatorės balsą, jog su abonentu nėra galimybės susisiekti. Panaši situacija įvyko tada, kai „Dimera“ organizavo muzikinį vakarą, o už aparatūrą atsakingas jaunuolis tiesiog nepasirodė.  „Savanoris – laisvas žmogus, kada nori ateina, kada nori – išeina“, – pripažįsta Marius. Greičiausiai, kol savanoriai ateidinės su tokiu požiūriu, net statistiškas savanorystės augimas neįtakos, o juo labiau nepagerins visuomenės gyvenimo.
Pačiam Mariui su stipriai savanoryste nusivylusiais žmonėmis tiesiogiai susidurti neteko, tačiau jiems problemos ieškoti patartų savyje. „Šimtus kartų tekdavo savanoriams pirštu parodyti net pačius menkiausius darbus, kuriuos jie turėtų padaryti. Jei neparodei – nepadarys. Vadovo reikalas, kad darbas būtų atliktas nepriekaištingai, o savanoriai nesupranta, jog dirba sau, savo visuomenei, todėl mano, jog svarbiausia faktas, kad darbas atliktas, nesvarbu kaip“ - patirtimi dalinasi Marius.  Nereikia pamiršti, jog pati savanorystės esmė – neatlygintinas (tiesiogiai) darbas savo noru. Jei nusivylei – nesi tikras savanoris ir tokiu tavęs nepadarys net milijonai privilegijų. Tikrieji savanoriai džiaugiasi tuo, ką gauna. Nesvarbu – tai būtų paplekšnojimas per petį, nemokamas bilietas į renginį ar tiesiog negirdėjimas piktų žodžių. Yra savanorių, kurie tiesiog didžiuojasi galintys pasakyti, jog yra savanoriai, tai jų – atlygis. Kol tokių žmonių skaičius nedidės – visus skundus galime atmesti.