Salomėjai

Aš sodžiaus obelų šaknis,
Aš ant aslos praleidau tris naktis.
Baigiu sudegti viduje
Kaip žarija Joninių lauže.

Nereikia man lininių marškinių,
Nereikia gintaro plaukų,
Kad būčiau aš visuomet toks,
Lietuvis tik, ne ponas koks.

Mūs giminė plati kaip jūros bangos:
Audringos, horizontą dengiančios.
O mano meilė tokia pat lengva,
Kaip aguonėlė žydi vieškelių krašte.

Tu pasakyk man vėjo kryptį,
Pamokyk, ką daryti.
Lyg smilga man siūbuok kas rytą.
Bučiuosiu veidą, lygiai liepos žiedą gyvą.