Griuvėsiai

Už pievos buvo pakalnė į kurią dabar mažas berniukas kopė. Kalno viršuje stūksojo senos pilies griuvėsiai ir vienišas ąžuolas augantis šalia kažkada buvusio šiaurinio bokšto. Kuomet atsistiktinis šaukštelis numetė jo gilę žmonės dar klestėjo pilyje. Dažnai trypdavo žemelę virš ąžuoliuko, dažnai ir jį patį paspirdavo. Tik nenuilstantis atkaklumas ir įžūlumas jam padėjo įleisti šaknis į tvirtą žemę ir išsikovoti vietą po saule. Ilgai jis augo. Taip ilgai, kad matė kaip žmonės apleidžia pilį. Kaip svetimi ponai keitė vieni kitus, kaip žmonės kariavo ir žudė savo brolis ir seseris. Galiausiai matė ir kaip šiaurinis bokštas griuvo. Pilis jau buvo seniai sudeginta kuomet tai nutiko. Liepsnos įsižiebė netyčia. Kažkoks neatsargus ūkininkas paliko savo pilną šieno vežimą pilies įvažiavime. Girtas miestietis grįždamas naktį namo švaistėsi su žibintu norėdamas nuvaikyti jį persekiojančius šešėlius ir monstrus besislepiančius juose. Galiausiai žibintas pataikė į vežimą, alyva išsiliejo, o šienas užsiliepsnojo. Miestietis nenorėdamas pripažinti kaltės kiek galima greičiau nulėkė į tamsiausią gatvelę atsiduodamas šešėliams. Nubėgdamas dar jis kelis kartus netyčia panikos skatinamas sugebėjo suklykti. Tai padėjo greičiau pažadinti mėstelėnus. Liepsną pavyko užgesinti, bet ji nusinešė per daug aukų ir sukėlė per daug sielvarto kuris niekaip neleido žmonėms toliau gyventi mieste. Vienas po kito miestiečiai paliko pilį. Kartais atsirasdavo nauji gyventojai, bet jiems suodžiais aptrauktos, juodos miesto sienos niekada netapdavo namais. Miestą paliko žmonės, o miestas žmones. Akmenys pradėjo kristi iš miesto sienų, niekas jų netaisydavo ir neprižiūrėdavo. Audros sukelti vėjai ir žaibai siausdavo po miestą, žolė vešėjo kur tik panorėjusi ir laukiniai gyvūnai kartu su bastūnais nešdavo viską kas jiems atrodė naudinga ir vertinga. Paskutinis krito šiaurinis bokštas, bet laikas jį įveikė. Teliko tik griuvėsiai ir ąžuolas, kuris be pilies sienų, metančių šešėlių, klestėjo daugybe dešimtmečių.  Dabar link šio ąžuolo, kuris nors ir nebejaunas, bet tvirtas kaip visuomet ėjo berniukas. Rankose laikė pagaliuką su kuriuo daužė žolės stiebus ir numušdavo suskleistus piktžolių žiedus. Mėnesieną apšvietė mažą berniuką padarydama jo šešėlį ilgą ir ištįsusį lyg tikro milžino. Štai jis mažasis milžinas keliauja į neįveikiamą pilį pakeliui pakirsdamas kiekvieną jo kelyje pasipainiojusį priešą. Jis didysis karžygys grįžta iš ilgų kelionių, po sunkių kovų už gėrį ir teisybę į savo pilį kur jo laukia amžina šlovė, garbė ir skaniausiais pyragais ir ledais nukloti stalai. Jo kovos žirgas krito įnirtingame mūšyje ir dabar riteriui tenka grįžti namo kaip paprastam miestiečiui, bet tai tik detalės. Tikram kovotojui svarbiausia yra kovoti iki paskutinio atokvėpio.
Galiausiai mažos kojelės atvedė berniuką prie kažkada buvusių miesto vartų. Dar ir dabar buvo galima matyti šiek tiek aukščiau iškilusių akmenų krūveles, nenatūraliai tvarkingai sudėtus akmenis į platų taką. Vaikas traukė į savo kelionės tikslą – į plačią aikštelę buvusios pilies viduryje, ir didingo ąžuolo iš kurio lapų nupintas vainikas jau jo laukia. Jis manė, kad aikštė anksčiau buvo pagrindinė tvirtovės turgavietė ir pjedestalas jos pakraštyje – vieta kur sutinkami ir sveikinami karžygiai. Ten jį į skruostą pabučiuos gražuolė princesė ir ant kaklo pakabins laurų vainiką. Berniukas jau stovėjo ant didžiausio ir labiausiai iškilusio aikštelės akmens kuomet išgirdo kažką prie šiaurinio bokšto vartant akmenis. Šaižus daužomų akmenų garsas aidėjo per visą pakalnę. Tai tikrai ne atsistiktinė akmenų lavina nuo vargiai bestovinčių griuvėsių. Tai turi būti dar vienas įsibrovėlis. ši karta tikriausiai su iltimis, bet tikram riteriui tai kelia tik dar didesnį džiaugsmą ir pareigą apginti savo namus nuo pavojingų laukinės gamtos monstrų. Berniukas paėmė savo ąžuolo šaką-lazdą nuo žemės ir susilenkęs sliūkino susiremti su įsibrovėliu. Kaip kačiukas sulenkęs nugarą, prie žemės laikydamas rankas, atsargiai dėdamas kojas, naudodamasis kiekvienu didesnio šešėlio suteikiamu prieglobsčiu vaikis lėtai artėjo prie įsibrovėlio. Galiausiai berniukas priėjo prie kažkada buvusio šiaurinio bokšto griuvėsių. Šešėlio paslėptas vaiko veidas persikreipė iš baimės ir dvejonių. Akmenis vartė ne kiemsargiai nutrūkę nuo grandinių ir ne karvė pabėgusi iš savo ganyklos. Tai buvo žmogus. Vidutinio amžiaus vyras juodais gan ilgais ir garbanotais plaukais, išblyškusiu veidu, ilgu rusvu apsiaustu ir nusitrynusiais džinsais. Jo timberland batai spardė mažesnius akmenis norėdami atidengti didesniuosius. Suradęs didesnį akmenį jis jį pakeldavo ir uždėdavo ant jau esančios akmenų krūvos esančios po ąžuolo storiausia šaka. Jau buvo sukrauta nemenka akmenų krūvelė. Vyras dirbo aplaidžiai, dažnas jo kvėpavimas kartais netgi užgoždavo akmenų keliamą triukšmą. Vyras lakstė nuo vienos buvusios sienos griuvėsių prie kitos. Vis pakeldavo kelis akmenis ir nepatenkintas radiniu lėkdavo ieškoti kitur. Jo akys judėjo dar greičiau negu jo kūnas, atrodė, kad jos niekaip negali pasitenkinti matydamos tik vieną vaizdą. Joms reikėjo viską pamatyti: mėnesienos apšviestą  nuokalnę, pievą, gėles, vaiduokliškai atrodančius griuvėsius. Vienintelį daiktą kurį vyriškio akys nuolatos praleisdavo buvo didysis ąžuolas ir šaka po kuria vyriškis krovė akmenis. Dėl savo chaotiško elgesio vyriškis netgi nepastebėjo vaiko besislepiančio už bokšto sienos griuvėsių. Galiausiai vaikas nusprendė, kad visgi jis yra šios pilies didvyris, tai buvo jo sugrįžimo iš karo žygių naktis ir jam turi priklausyti pilis, jos griuvėsiai ir nuotykiai. Jis turi apginti savo riterio vardą, kad didžiojoje aikštėje laukianti princesė nepagalvotų jog jis yra bailys.
-Gal būtų galima sužinoti ką jus čia veikiate mano valdose? - drąsiai iš už kampo išlindęs vaikis prirėmė atėjūną prie sienos.
-Ką? Ką tu čia veiki? Kas būsi toks – išsigandusios vyro akys pradėjo dar sparčiau judėti.
-Aš šios pilies didvyris ir šiandien tai mano naktis, naktis kai aš prikaustau visos pilies dėmesį, o jūs su savo tarškėjimu trukdote man.
-Trukdau? Mažiau geriau eik pas savo mamyte. Čia tau šiąnakt nėra vietos. Geriau išsirink kitą naktį savo žaidimams.
-Atsiprašau? Žaidimams? Čia rimti reikalai. Galiausiai grįžau namo po ilgų kelionių, o jūs sutrukdėte mano visą sutikimą.
--Vaiki, baik nusišnekėti. Va pasižiūrėk į šią pievą. O dabar pasižiūrėk į pamiškę. Matai takelį? Va ir greičiau, kad pamatyčiau tave einantį juo, nes kitaip didvyrio šikna bus tokia raudona jog nebeprisės pusę amžiaus. Mama jau tikriausiai seniai eina iš proto kur dingai. Dievaži jau tikriausiai seniai po vidurnakčio.
-Mama manęs tikrai neieško. Šiandien ji su kaimynu Juozu ir Stase. Negrįš iki savaitės galo. Todėl šiąnakt esu laisvas nuo visų taisyklių ir įsipareigojimų. Šiąnakt aš pilies karžygys. Užtrukau gan ilgai kol čia atkeliavau, kol prasiskyniau sau kelią tarp daugybe priešų. Mano kovos žirgas krito didžiame žygyje, apie kurį tik žadėjau papasakoti visai piliai. Aš turiu svarbių naujienų pilies gyventojams apie pasaulį esantį už sienų, apie kitus karžygius didingai besikovusius, bet neatlaikius niekingų priešų sukčiavimų ir neišgyvenusių dūrių į nugarą.
-Sakai mama tavęs neieškos, o kaip mokytojai, mokyklos direktorius, socialiniai darbuotojai, kaimynai?
-Mokytojai pradės ieškoti ryt vakare, socialiniai darbuotojai dažniausiai užtrunka. Pirma bandys surasti mano mamą ir paklausti ar nesusirgau. Ryt žadu atsiliepti telefonu ir pasakyti, kad mama prie kiaulių, o man temperatūra sukilo. Tikriausiai tik savaitės pabaigoje mokytoja supras kad kažkas ne taip, kad dažniausiai vaikai nesuserga vasarą, kai naktį būną 17 laipsnių, o dieną dar daugiau.
- Tai sakai niekas tavęs nepasiges. Ir dar naktimis šlaistaisi po apylinkes ir garsiai tai visiems pasakoji. Ar proto visai netekai, snarglį?
-Nėra man ko bijoti, aš šių apylinkių didžiausias karžygys, aš stipriausias kovotojas, aš....
-Tu buvai išvarytas mamos meilužio alkoholiko ir jos sugėrovės iš namų.
Vaiko veidu perbėgo skausmo ir sielvarto šešėlis. Tiesa skaudino. Tai lyg durklas smingantis į krutinę, išpjaunantis abi akis ir persmeigiantis liežuvį vienu metu. Tai skausmingiausias ginklas kokį tik žmonija yra atradusi. Bet galiausiai, po ilgos pauzės žvelgiant į mėnesienos apšviestą nuokalnę ir pievą vaikis negarsiai ištarė:
-Jau nebeilgai turėsiu malonumą būti tik mažu pastumdėliu. Greitai visi atpažins mane kaip didį riterį, nugalintį visus priešus ir nepaliekantį nei vieno priešo savo kelyje. Aš žymiausias pilies didvyris. Aš pasaulio nugalėtojas.
-Ne vaikeli, šiandien užleisk vietą man. Dar suteiki progą šiam pasauliui, dar pabūk mažu vaiku kovojančiu už už vietą po saule. Leisk tokioms senoms griuvenoms kaip aš tapti pilies gyventojais. Šiąnakt mane kvietė prisidėti didžiojoje pilies menėje, šiąnakt ši mėnesiena apšvies mano siluetą žengiantį į pilies vidinį kiemą, šiąnakt princesė šildys mano guolį ir pasveikins prisijungus į jų gretas. Ir tas alkoholikas miestietis sudeginęs pilį trumpam nustos bijoti kitų miesto gyventojų vėlių ir išlindęs iš tamsiausio skersgatvio man pamos ranka sveikindamas sugrįžus į niekad negyventus namus.
-Dėde, man rodos gavote mėnesienos smūgi. Mano sesutė buvo gavusi tokį saulės smūgį tai labai panašiai kliedėjo porą naktų. Galvojau, kad nukvakusi liks ilgam. Tik neįsižeiskite.
-Neįsižeidžiu. Eik dabar kur pas kaimynę ar į policiją. Žinai kur komisaro namai? Jam gal ir nepatiks būti pažadintam naktį, bet teisingas žmogus jis. Dar labiau jam nepatiks, kad vaikas neturi namų naktį.
-Bet kaip jūs čia vienas. Kam ta akmenų krūva po medžiu?
-Eik greičiau iš čia snarglį, jeigu dar pamatysiu nusuksiu tavo mažą sprandą. Dink, kad daugiau nematyčiau. Ir negrįžk čia dar ilgai!
Vaikas kurį laiką dar nereagavo į vyriškio varymus. Galiausiai vyras pagriebė mažių už pakarpos, nutempė kelis metrus nuo šiaurinio bokšto, o jam pradėjus verkti paleido ir apsisuko grįžti prie savo darbo. Vaikis dar bandė grįžti atgalios, bet tik pabandžius priartėti vyriškis paleisdavo į jį akmenį ir visuomet pataikydavo. Stiprus ir atkaklus buvo mažius, bet ir jis galiausiai pasidavė, nusprendė paklausyti patarimo ir ieškoti pastogės nakčiai. Berniukas jau buvo praėjęs didžiąją miesto aikštę, kuomet nusprendė, kad didelio pavojaus nebus sėdint pasigrožėti pilies griuvėsiais apšviestais mėnesienos ir visgi pasiklausyti ką gi tas vyras nusprendė čia daryti. Kurį laiką dar girdėjosi kraunami akmenys, paskui stojo tyla, kurią sekė dar kelių krentančių akmenų garsas ir  vyriškio kosėjimas, ir lyg iš užspaustos gerklės sklindantis pagalbos šauksmas. Galiausiai šitas triukšmas liovėsi. Išsigandęs vaikis nedrįso grįžti prie ąžuolo. Nusprendė bėgti kuo greičiau į miestelį. Išbėgdamas vaikas metė paskutinį žvilgsnį į pilies aikštę. Tą akimirką jam atrodė, kad pilies griuvėsiuose žybtelėjo pilka švieselė.