Staliukas aštuntai

Skaniai.
Taip saldžiai, kaip kondensuotas pienas.
Štai, kaip klasikinė suknelė kristų ant manęs.
Nors vargiai liktų kam kristi, pasirinkčiau aptemptą.

Bateliai.
Kažin ar tai būtų bateliai.
Greičiau basutės, juodos, ant mažo kulniuko.

Visada svajojau apie delninukę.
Kaip ten tiksliai pavadinti net ir nežinau.

Taigi. Viskas vyktų vakare, galbūt tame pačiame Paryžiuje, Prancūzija.
Plaukai iki tada nebūtų užauginti, to daryti neketinu, nors, mano manymu, iš ilgų plaukų galima gauti daugiau naudos. Tačiau, tikriausiai, trumpi mano plaukai būtų švelniai pagarbanoti, ne tiek, kad kristų į akis, bet ir ne tiek, kad rodytųsi nevykęs cheminis.

Detalių gal gana, gal jos per daug erzina. Nors tikriausiai kaip rašančioji, turiu pridurti, kad man detalės būtų labai svarbios. Kokios spalvos nagai (juodi), auskarai (juodi), lūpdažis (ne juodas) būtų tikriausiai raudonas, vyšninis.

Nežinau, kaip atrodytų jis. Vis neišeina įsivaizduoti. Žinau, jog būtų tie paauglių taip mėgiami nevalyvi plaukai, tikrai ne trumpi (kur rankas po to dėti, kai galva plika?). Galbūt  būtų gerai ne marškiniai po švarku, o komiški marškinėliai. Būtų žavu, nebrendyliška, bet žavu.

Restoranas stovėtų dviejų siaurų gatvelių sankryžoje. Pavadinimo nesugalvoju, prancūziškai nemoku vis dar. Tačiau gatvė būtų grįsta senais skaldytais akmenimis, o ant pačio gatvių susikirtimo, stovėtų vienišas žibintas. Jis privalėtų degti visą parą.

Restorano viduje vyrautų rusvas atspalvis. Nebūtų raudonų detalių, nebent viena kita. Galbūt stalas būtų paserviruotas naujais sidabriniais stalo įrankiais, o lėkštelėse ramiai gulėtų raudonos servetėlės, nebent tiek. Kėdžių pamušalas būtų tamsios samaninės spalvos, kitos baldų dalys- medinės. Gražūs, aptakūs kampai, nebūtų griežtų linijų.




Manau, viskas būtų tobula, tobula tuo, jog kažkas galiausiai tobula nebūtų, tuomet mintyse sau tarstelėčiau, kad viskas tikrai nepriekaištinga.

Stalelis mūsų lauktų aštuntą valandą, tačiau mes susitiktumėme pusę aštuonių. Kad nejaukuma taptų jauki, o drovūs žodžiai restorane pataptų linksmais žodelyčiais nevalingai sklindančiais iš mūsų burnų.






Tuomet aš mokėčiau kalbėti prancūziškai, taip. Vis gi manau, jog be to nebūtų taip gražu. Kalbėčiau gražiai, galbūt pavyktų atrodyti viliokliškai.



Restorane aš be sustojimo gurkšnočiau raudoną vyną. Man nuolatos išeitų jo galia pro nosy, bet taip žaviai, kad niekas kitas to nepastebėtų. Po valandos, aš krykštaučiau visai kaip maža mergaitė, pirmą kartą gavusi šerbeto pačią karščiausią dieną. Manau, imčiau kalbėti prancūziškai visokius juokus, kurie užkrėstų jį juoktis kartu.


Kitą dieną aš kaip tikra prancūzė susirinkčiau daiktus, susikraučiau lagaminą, ir išvykčiau į kitą miestą, užmiestį, galbūt provinciją, ten  pasislėpčiau, ir ramiai pragyvenčiau visą žiemą.

Taip, šis tobulas vakaras, kurį sukūriau, vyktų gruodžio dvidešimtąją, ar keliomis dienomis anksčiau. Būtų šalta, todėl žandai būtų pakąsti šalčio (tikiuosi, kad nosis ne) ir tai būtų dar žaviau.


Galbūt kažkas nenori žinoti, kad aš taip svajoju, bet juk ar negalima nors sykį leisti sau pamatyti ir sužinoti, ką  daryčiau Paryžiuje, sutikusi žavų jauną vaikiną, kaip ir pati būčiau šiek tiek vyresnė. Dar, aš labai viliuosi, kad kažkada taip nutiks, o jei ne, visada turėsiu ką atsakyti, kai manęs paklaus koks būtų tobulas pasimatymas.