vis klausi ir klausi
klausai negirdėdama žodžių
žiūri nematydama patvinusios upės
nesuprasdama
kiek žmogui reikia žmogaus
kiek man
reikia tavęs
vis kalbi ir kalbi
nelaukdama atsakymų
nejauti
nejauti kaip prieširdžiai virpa
kaip trūksta deguonies
kuris kruopelėm byra
iš akių
o rodos
peiliuku kas raižytų man paširdžius
vis klausi ir klausi
klausai negirdėdama žodžių
kaip man reikia mūsų ---