Pasaulis - tai Dievo veidrodis

Saulė, pratrūkusi pro daugiaaukščius debesis,
atsispindi mirguliuojančiame vandenyje,
raminančiame žvilgsnį vandenų mįslingumu,
ir aš susimąstau, kad mūsų pasaulis irgi yra
toks pat veidrodis, kuriame atsispindi švytintis
Aukščiausiojo saulės atšvaitų banguojantis mirgėjimas.
Šios dvi saulės skiriasi tik savo regimybės laipsniu:
skliauto saulė apšviečia regimąjį daiktų pasaulį, na o
Aukščiausiojo - apšviečia pasaulį matomą dvasios akimis.

Tačiau grožio blyksniai - tai nutinkantys stebuklai,
kai pasaulio ir Aukščiausiojo saulės susilieja
į viena bežadį, neišreiškiamą ir švytintį poetinį įvykį,
kuris bent akimirkai gražina į prarasto rojaus laukus
ir priverčia užmiršti visą švininį praeities sunkį
bei leidžia atsiverti bežodžiam amžinajam čia ir dabar,
kada nuobodulį nešęs laikas staiga sustoja ir tyloje
užplūsta esamybės dosningosios dovanos banga
ir visų žmonių kartų laimė teka tavo gyslomis.

Saulės spindulių nušviestas ežero vandens paviršiaus
labirintas, lyg šachmatų lenta sudėliotas iš švytinčių
ir matinių banguojančių kvadratėlių, rymo vandens
akyje ir verčia įsižiūrėti į pasaulį kaip į Aukščiausiojo
neišsenkančią ženklų knygą, kurios skaitymas –
gamtos teologo uždavinys, siekiant iššifruoti Dievo
begalybę. Ji yra išversta mūsų pasaulio pirštinės
klosčių kita pusė, kurioje įtaisyta anapusybės mechanika,
užtikrininanti šiapusinio pasaulio plazdantį gyvenimą.

Ežero veidrodis telkšo žemės dauboje iš kraštų
įrėmintas nendrių ir miško medžių tam, kad dangus
jame galėtų pamatyti savo veidą – tai pilkšvą,
tai puriai baltą, tai rausvą, tamsiai mėlyną ar švininį.
Mūsų pasaulis lyg laivas irgi plaukia Dvasios vandenyne,
kad Dievas jūreivių veiduose atpažintų savo atvaizdą
ir jų šviesiose ir didingose mintyse kontempliuotų patį save,
o ydose ir netobulumuose įžvelgtų kūrimo slėpinio riziką,
iškylančią, kai kūriniui leidi alsuoti savu ritmu ir sava tonacija.
                                                         
Ir aš, siekdamas žodynu ir gramatika išreikšti pasaulį,
įsiklausau į vandens bangas, skalaujančias valties šoną,
ir suprantu, kad žodžiai ir gramatika bejėgiai tai padaryti,
todėl belieka vien tik stebėti vandenis, jų švietosamsos
mirguliavimą ir pripažinti, kad visi mano eilėraščiai
apie šį ežerą yra veidų, pasirodančių vandens veidrodyje,
albumas, tačiau patys vandenys yra daugiau už tai,
kas juose pasirodo, todėl man belieka tik bežadė tyla
ir supratingas stebėjimas, įsiklausantis į neišreiškiamybę.