Devintoji banga (III)

II dalis: Laisvasis kovotojas
III skyrius

    Ondoras Karnizo kalnus pažinojo kaip penkis savo pirštus. Susimedžiojęs vakarienei zuikį, jis sėdėjo prie laužo ir kepė jį iš lėto vartydamas virš raudonų, įkaitusių žarijų, stebėdamas į jas varvančius riebalus. Kaskart lašui nukritus, ugnis suliepsnodavo ir pamažu nurimdavo, palikdama ugniakurą toliau ramiai spragsėti nuo karščio. Kibirkštys kilo į giedrą, žvaigždėtą dangų. Aplink plytėjo tik uolos ir akmenys. Jokios gyvos dvasios keliasdešimties kilometrų spinduliu. Nors Ondoras ir žinojo prie Karnizo kalnų esant dvi sukilėlių bazes. Stengėsi nesimaišyti žmonėms po kojomis ir gyveno savarankišką gyvenimą. Lankydavo tik labiausiai nuo bazės centro nutolusiose dalyse – dažniausiai kraštiniuose skurdžiausiuose skyrių kaimeliuose, kuriuose sumedžiotų gyvūnų kailius ir odas ar kitus niekus mainydavo į didžiausio būtinumo prekes – geležį, įrankius, audinius ir panašius reikmenis. Pasaulyje bastėsi nemažai tokių klajūnų, atsiskyrėlių, kaip jis, žmonės jiems priskirdavo tokią pačią funkciją kaip ir sukilėliams. Visi jie buvo vadinami nerašytu pavadinimu – laisvieji kovotojai. Deja, realybė skyrėsi nuo tikrovės. Dauguma laisvųjų kovotojų tebuvo vagys ir banditai, palaipsniui šis statusas užsitarnavo blogą vardą, nors pavadinimas išliko toks pat. Ondoras nemėgo šio pavadinimo, nes jis neatspindėjo tiesos. Jo nuomone šis vardas turėtų simbolizuoti nesuvaržytą žmogaus prigimtį, laisvą pasirinkimą, tyrą ir kilnią dvasią. Šis vardas turėtų simbolizuoti žmogų, kuris nepaisant fizinio suvaržymo gali išlikti ištikimu savo tikėjimui ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Žmogus, kurio pasaulis neapsiribojo vien tik išoriniu stebėjimu. Tai buvo tai, ką žmogus išgirdęs šį pavadinimą nesąmoningai suvokdavo savo pasąmonėje. Tuo tarpu sąmoningas supratimas buvo tas, kad šis pavadinimas buvo suformavęs tokį stereotipą, kuris įgavo grasinančio ir bauginančio žodžio reikšmę. Šis žodis žmogui sukeldavo pasišlykštėjimą ir baimę, tad jis stengėsi atsiriboti nuo visko, kas siejosi su šiuo žodžiu, vadinasi jis sąmoningai ištrindavo ir visas nesąmoningai kilusias asociacijas, kurios galėtų formuoti žmogaus vertybinį pamatą. Vis dėlto, tai tebuvo Ondoro nuomonė.
    Tiesą sakant Ondoras daugeliu atžvilgių nesiskyrė nuo kitų laisvųjų kovotojų. Jis buvo išdidus, užsispyręs, ir nedaug bendraujantis žmogus. Dažnai elgdavosi karštakošiškai. Gyvendami gamtoje, tokie žmonės kaip jis norom nenorom atsiribodavo nuo aplinkos, tapdavo užsisklendę. Kartais savaitėmis ar mėnesiais jie galėdavo nesutikti nei vieno gyvo žmogaus. Žinoma, jie prarasdavo dauguma socialinių įgūdžių. Tamsiomis naktimis vienui vieni leisdavo kalnuose ar gūdžiuose miškuose. Paprastai tokį gyvenimo būdą pasirinkdavo žmonės vedami nuobodulio ir bandymo atrasti kitokį gyvenimą, norintys pabėgti nuo priklausomybės. Daugelis jų tebuvo neišprusę, išlepę, fobijų kamuojami jaunuoliai tikintys, kad už savo aplinkos sienų galėsią surasti kitokį pasaulį, tikintys, jog gali priversti visa kas gyva paklusti ir tarnauti jiems, ir turintys pakankamai jėgų tapti jų pačių fantazijų sukurtais herojais. Bendru apibrėžimu, tai buvo savo pačių svajonių ir įsivaizduojamos realybės apriboti žmonės, negalintys prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, laikantys likimą pavaldžiu sau ir tikintys, kad gyvens amžinai. Suprantama, kad ilgai šie žmonės neišlaikydavo, bijodami pripažinti savo klaidas, o gal vedami kaltės ir gėdos jausmo jie likdavo savo pasaulyje, kuris pasirodydavo besąs žiauresnis ir piktesnis nei vakarais sekamos pasakos. Visų, kurie išgyvendavo protus, anksčiau ar vėliau perimdavo gyvuliški instinktai. Visi jie sulaukėdavo ir tapdavo našta ne tik patys sau, bet ir paprastiem žmonėms, kurie ir taip kentėjo nuo ateivių skriaudos. Kadangi paprasti žmonės savyje dar turėjo išlikusius šiokius tokius dorovinius principus, jie nesmerkė laisvųjų kovotojų. Už pagalbą ar tam tikrą atlygį jie visada suteikdavo jiems deramas paslaugas kaip ir bet kuriam kitam sukilėliui, tačiau jei laisvasis kovotojas imdavo priekaištauti, grasinti kaimo žmonėms ar kelti rūpesčius, žmonės, be jokios baimės įkrėsdavo pasipūtėliui į kailį ir išvydavo. Trumpai tariant, laisvieji kovotojai, tebuvo viso sukilimo atmatos. Buvo pačiame žemiausiame ateivių nekontroliuojamų žmonių sluoksnyje. Jie vaikščiodavo nuskurusiais drabužiais, visada apsikabinėję kailiais ir odomis, kartais retais gydomaisiais augalais, kuriuos mainydavo į reikalingus daiktus. Visada ginkluoti nuo galvos iki kojų. Kai kurie jų kaimuose praleisdavo daugiau laiko nei už jo ribų, visas savo prekes iškeisdami į alkoholį vietinėse smuklėse. Kaip taisyklė, visada jie buvo murzinais, purvinais veidais, prausdavosi jie labai retai, tai buvo dar viena priežastis dėl kurios visi jų šalinosi. Randuotais kūnais, daugelis – išmuštais dantimis. Paradoksas, jog dantis jie prarasdavo ne kupinoje pavojų laukinėje gamtoje, bet kaimelių smuklėse, kuriose „ilsėdavosi“. Bet kaip ir kiekvienoje taisyklėje, laisvųjų kovotojų tarpe buvo išimčių.
    Ondoras šį kelią pasirinko vedamas kitokių tikslų. Tiesą sakant greičiau tai, jog šis kelias pasirinko Ondorą. Būdamas penkerių jis tapo našlaičiu. Savo mamos taip ir nepažinojo. Ji mirė kol Ondoras dar buvo visiškas jauniklis, o tėvą, iki pat jo žūties nepaprastai mylėjo. Iki šiol Ondoras naktimis pabusdavo iš košmariškų sapnų, kuriuose regėdavo jo mirtį. Jo tėvas savo gyvenimą buvo paskyręs kovai už žmonijos išlaisvinimą. Buvo visų gerbiamas karys užsitarnavęs gerą vardą tarp sukilėlių, žmogus, kurį žinojo daugelis. Deja, jis taip pat neapskaičiavo savo jėgų. Skindamas pergalę po pergalės, dėl priežasčių, kurių Ondoras jau niekada nesužinos, jis nusprendė laimėti kovą, kuri galėjo reikšmingai pasukti visą istorijos eigą žmonijos labui, tačiau buvo jai dar nepasirengęs. Mūšis vyko ateivių teritorijoje, jų sąlygomis ir taisykles taip pat kūrė jie. Patekę į kryžminę ugnį, tėvas, su visu savo karių būriu buvo šluote nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tarsi ateiviai būtų žinoję juos besiartinant, tarsi būtų perpratę žmonių būdą ir tyčia prisileidę juos į tokias vietas, kuriose galėjo ne tik pasiekti pergalę, bet visiškai sutriuškinti armiją, kuri kėlė sukilėliams didžiausius lūkesčius. Kariai kurie nespėjo prisiartinti prie mūšio lauko, buvo priversti stebėti kruvinas skerdynes, klausyti žudomų draugų klyksmus. Daugelis pasakojo, kad tai buvo kruviniausias mūšis visoje žmonijos istorijoje, ateiviai be gailesčio skerdė kiekvieną pasitaikantį jų akiratyje, pasivydami visus bandančius sprukti. Į šią lemiamą kovą, į kurią visi išlydėjo karius su džiugesiu, buvo atrinkti geriausi viso sukilimo kovotojai, nusipelnę didvyriai, tai buvo žmonijos svajonių armija. Visi šie žmonės buvo visko matę, šaltakraujai, mirties baimę praradę žmonės, kurių akyse galima buvo regėti tik tuščią, negailestingą žvilgsnį. Tačiau kai jie grįžo po tos kovos, jų buvo nebeįmanoma pažinti, visi tvirti vyrai drebėjo kaip epušės lapai, visi buvo tiesiog paklaikę iš baimės. Net nepatyrę jokių sužalojimų, pusė jų numirė po kelių dienų dėl nervinio išsekimo ir patirto šoko. Išgyvenusieji – paprasčiausiai išsikraustė iš proto. Niekas dorai taip ir neišsiaiškino kas įvyko tame lauke.
    Ondoras atsargiai nukėlė zuikį pamautą ant medinio iešmo nuo ugnies ir pasidėjo šalimais. Iš savo ryšulio jis išsitraukė duonos kepalą, perlaužė jį pusiau ir dalį įsidėjo atgal. Kitą pusę pauostė įtraukdamas gardų, neseniai iškeptos duonos aromatą ir pradėjo valgyti, retkarčiais nenuslenkantį kąsnį užsigerdamas tyru kalnų šaltinio vandeniu. Ondoras buvo tvirtai sudėtas, išraiškingų veido bruožų trisdešimtmetis vyras, paslaptingomis rudomis akimis. Po tėvo žūties, kaip gerbiamo kario sūnus jis buvo auginamas vieno sukilimo vadų šeimoje, tačiau jos praktiškai neprisiminė, nuo aštuonerių metų apsigyveno kartu su kariais ir buvo mokomas karo meno. Nuo aštuoniolikos metų pradėjo dalyvauti pirmuosiuose mūšiuose. Pasižymėdamas žiaurumu ir drąsa jis greitai išsikovojo pripažinimą karių tarpe. Nuo mažens Ondoras neturėjo nė vieno draugo. Visi kariai manė, kad Ondoras silpnaprotis, išliejantis savo nesveiką pirmykštį įtūžį mūšiuose. Visi gerbė jį už jo sugebėjimus karo lauke, tačiau niekas nemėgo jo kaip žmogaus, dėl jo nemokėjimo bendrauti ir uždarumo, o kai kas galvojo, kad jis paprasčiausias pasipūtėlis. Taigi nors einant petys į petį su kitais, pusė karių slėpdavosi už plačios Ondoro nugaros, grįžus, jis būdavo visų pamirštamas, tarsi nė nebūtų egzistavęs. Vis dėlto, Ondoras nebuvo nei uždaras nei pasipūtęs. Visą gyvenimą jis tiesiog buvo deginamas keršto troškimo. Jis nekentė visų gyvų padarų ir kaltino juos dėl tėvo žūties. Būdamas tarp žmonių jis šiek tiek sutramdydavo savo įniršį, tačiau patekęs į mūšio lauką, pasijusdavo kaip nuo grandinės paleistas laukinis žvėris. Jo nuomone, žmonės buvo nemažiau už ateivius nusipelnę mirties. Galąsdamas savo durklus, jis stebėdavo besilinksminančių karių veidus ir šlykštėdavosi jų  išsišiepusiais veidais. Deja, po vieno incidento, Ondoras buvo priverstas pasitraukti iš socialinio gyvenimo į savavalę tremtį.