Jokūbo kopėčios

Nesistenki, tikrai niekada neateisiu
Savo laiku į dieviškai spengiančią tylą –
Puotą, kur privilioti mane kruopščiai ruošeisi,
Dvariškiai seni ten ir muzikantai pavargę

Groti tyla, jų instrumentai suslėpti, - melodijų
Klauso, iš atminties sudėtų, o dirigentai –
Devyni dievai, devyniuos šulinio dugnuos
Verdantys vyną, jei yra šulinys – puikiai žinai

Yra galimybė pabėgti. Leistis į šulinį lygu kopti į viršų -
Jokūbo kopėčios ne šiaip sau šalia pakabintos,
Ir trupa į dulkes pakopos, lipti jomis - tai
Keltis į mirtį. (Lipti bandai, bet lieki kur stovėjęs).

Jeigu ateičiau tąkart į puikiai suderintą puotą,
Kur porcelianinių damų suknelės perregiu švyti,
Ant šalių išausti likimai - kruopščiai apgalvota,
Karietos nurieda dvaro keliu tiesiai į klintį.

Ar nusilenksi iki pat žemės ir netikėtai
Pavirsi mano šaliu ar boružėle ant kaklo?
Matysiu, kaip trupa karoliai, dulkių kruopelėmis
Sninga ir liksiu stovėti, nes kopetėlės - už lango.