kai bukowskis buvo broliu

Tiesiog įeinu į kambarį pas savo bendra-nuomininkus prieš vidurnaktį, pasiteirauti ar nenorėtų mestis ant alkoholio šiam vakarui, o tegirdžiu vieną klausimą “ar tau ne šalta? ” ir juoką.. ach  taip susivokiu, aš vis dar be liemenuko, o speneliai taip išsišovę, kad tuoj praplėš maikutę. Vis gi, vakarą pavyko užbaigti linksmom išgertuvėm. Kur tai buvo? Vienam iš gyventų butų. Kiek jų buvo? Daug. Bet, kai pagalvoju vieną kryptimi – centro. Nuo tolimiausio pakraštinio miegamojo rajono iki pat seimo, nuo bendrabučio tipo landynės dešimties kvadratinių metrų, kur vieną kartą gavau smūgį į krūtinę iš kažkokios pro šalį bėgančios kalės, beeidama namo iki palėpės šešis kartus didesniu plotu, su židiniu ir apačioje prigrūstos svetimų mašinų aikštelės, kaip labai žinomo verslininko, panašia net pavarde, turinčio du restoranus tuoj po manuoju butu ir vairuojančio rolsroisą, tačiau nesugebančiu susimokėti už vietą mašinai. Kartais labai sunku prisiversti daryti dalykus, kuriuos reikėtų daryti vietoj tų, kuriuos darome, nors ir žinome, kad po to bus blogai dėl neatliktų darbų, tačiau galbūt yra žmonių, kuriems visada sekasi. Gal norėjau visada tikėti, kad tokia irgi esu. Todėl darbe ar kasdienybėj visada užjaučiu žmones paskutinę minutę, mėginančius gauti tai, kas realiai pavėluota. Aš juos suprantu. Bet tai ne apie mašiną svetimoje vietoje.
Nežinau ar tai tiesa, kad visos linksmos ir netikėtos istorijos nutinka, tik neblaivaus proto žmonėms. (ką tik paaiškėjo, kad draugo vienas iš dviejų Madagaskaro tarakonų trilitriniame sloinike numirė, bet padėjo kiaušinių – priešmirtinis šokis)  buvo laikas, kai išgerdavom su draugu po butelį degtinės arba po dešimt skarbų alaus, o 7: 30 sėdėdavau darbe ir atsėdėdavau 8 gražias darbo valandas, o vakare tas pats ir taip lygiai tris su puse savaitės. Kažkaip iš to laiko neatsimenu nieko ypatingai linksmo ar neįtikėtino, tik kažkokį tvilkinantį skausmą krūtinėje, kuris liaudavosi po puse butelio ir prasidėdavo grįžtant po darbo, o po to vėl liaudavosi, o po to... na buvo galbūt kelios muštynės, čiurliono paveikslų mėtymas per balkoną ir mėginimai nugalėti sieną peiliu, bet taip nutinka daug kam. O ir buvo tai net kitame bute. Gal tai gyvenimo kelionė – kraustytis? Ne, tikiu  yra kažkas geresnio, nors ir čia, žinoma, net nežinau kaip ilgai gyvensiu. “kažkur yra šalis“.  Dabar matyt atėjo tokie laikai, kad sutikti menininką gali vos išėjęs į gatvę. Paklausk keleivio šalia žiūrinčio pro langą troleibuse, bandelių pardavėjos iš pačio ryto su šypsena, bendradarbio, o kur jau kokio studento – VISI jie širdyje (ir ne tik) menininkai. Visai kaip aš. Chaosas.