Vakaras

Raudonų sportbačių antgaliais
nuvilgau tau lūpas paryškindamas.

Svarstant ar tu jis,
ar ji
geltonplaukė, besišypsanti
vyras vardu Antgamtis.

Ir svyra ramybės tyras į po suoliuką.
Ir rasti ieškau toleratyvio šposo.

Susipažinau. Ji yra Jis.
Žavi, besipurenanti plaukus.
Išvariusi mano demonus -
pademonstravusi mano negalią į
šviesią ateitį  -
o ten viduramžiai apsiginklavę laužais ir
nevalyva mase.

Visą žinantis gyveno.