Nr. 2

Ei, pakeleivi, ar ateisi parašyt ant mano kapo?
Tada man jau bus nesvarbu ar tu girtas, ar purvinas
Galėsi pasakot man savo nuodėmes kaip kunigui kaimo
Nes žinosi, kad patiki jas tam, kas tuoj gulės ant žemės po kojom kruvinas.

Romantiška kelionė turėjo būt kai pasakė kad lis
Ir norėjau parodyt jai žydinčią nuvalkiotą pievą,
Bet tu, o bjaurybe, atėjęs iš galinio vagono
Ardai mano meilę, kurią tik stiprėjo tą lapkričio dieną.

Man negaila savo vardo ar kito kapitalo
Kurį turėjau būdamas doras krikščionis.
Tu palietei tą, kur kėliau ant pjedestalo
Ant kurios užlipai ir laikei kaip bezdžionę.

Neatvėrei akių man ar neparodei jos veido,
Nesvarbu ir ką sakė tau ji,
Aš tik noriu tau savają drąsą parodyt
Ir nerūpi ar šimtą, ar du tu sveri.

Klaida, sutinku, neprotinga...
Pagalvojus, galėjau išeit, apsiverkt iš nelaimės,
Bet, iš kitos pusės, visa tai- taip vaizdinga-
Baigt gyvenimą netikusį, bet vis tiek, vardan meilės.