Nes tavo numeris ištrintas

Nereikėjo vėju apsimesti-
Erškėčiuose, nakty, su cigarete,
Siūbuojant vandeniui akyse.

Todėl prisiminimai išsimėtę, bet
Aviečių kraujo juk nepramanysi.
Vienodu veidu, nors kaskart kita,
„O Dieve! ” šaukdavai pabudus-

„Nuimkit man vainiką, negaliu
Už nuodėmes kitų kentėt“.
„Miegok“ sakydavo tau langas
Elegiškai pravertas lietuje.
„Ramiai“. Šnibždėdavau ir aš
Išsigandęs raudono kaip ilgesys lietaus.
Sugėriau. Išdžiuvau. Vėl kaltas.

Ir paryčiais, kai nesijuokdavo tamsa,
Šypsodavais jau prieblandai
(Tik puse lūpų).
Ramiai pakilusi iš lovos
Išgastį paslėpusi po pagalve,
Norėdavai ir vėl savo vainiką apkabinti,
Tik jis senokai jau nebe tavo tapęs buvo.
Aš jį prisijaukinau ir glostau.
Sugeriu. Išdžiovinu. Ir laukiu kito ryto.