Skurdi svajonė

Samanotais takeliais
į pačią gilumą dangaus
nusidriekė mano svajos…
Pragręžė skylę jame,
Ir iš muilo burbulų pasistatė pilį.
Prižarstė smėlio virš debesų
Ir  pasodino vienišą medį…

- Skurdi mintis -
pasibaisėjo erelis,
praskridęs virš mano rojaus -
sprogs muilo burbulai,
vėjas išpustys smėlį,
nežinia kam liks  medis…

- Tačiau tai mano, mano! -
- ėmiau šaukt -
- nors vieną akimirką aš būsiu laiminga -
tai aš pastačiau pilį! 


- Sakai iliuzinę?
Cha, o tu ir tokios neturėjai!

- Ir nesiglausk prie mano medžio!