Klajūnas

Mieli bičiuliai, neateisiu,
nepamatysite manęs,
kai bus jums linksma
ir smagu.

Gal būt aš netikėtai, naktį,
vėl į jūsų langus pasibelsiu.
Lyg įsitikinti norėdamas,
kad vis dar laukiamas
šiuose namuose tebesu.

Tikiu, kad nepasmerksite
neištaigingo mano rūbo.
Ir apavas kuklus nekris
pilnoj taurėj, paskutiniu
lašu jums į akis.

Tik nežinau, ar prisiminsite
mane, pavargusį klajūną,
ar nepažinę dar tvirčiau
užsklęsite duris?

Nors netiesa, trukdyti naktimis
aš jūsų neišdrįsiu, nes pernelyg
skaudi, jei apsirikčiau, būtų
mano sielai ši klaida.

Be to, kas pasakys,
už kokių durų, slypi išdavystė?
Už kokių sienų, tebelaukia duona
ir druska?

Todėl, pavargęs kelyje,
aš niekur nesibelsiu.
Lyg paukštis plunksnomis,
sušalęs apsigaubsiu vienatve.

Tik prieš pakildamas ilgai, ilgai
po abejingu dangumi sėdėsiu.
Ieškodamas paguodos vien tik
savyje.