vakaro kelias mintim

mylėt bet prigludus
kaip
smilgai prie medžio
per didelį vėją
virpėt

tarsi pamestam
vaikui
į akis
taip sunku
pažiūrėt

neišsiilgstamas jausmas
kai stiprios rankos
va taip
visai ne
švelniai apkabina

net jei jos žino
kad tavo pečiai
mėgsta
švelnumą

kaip smilgai
prie medžio
prigludusiai
virpėt

ir nurijus garsus
tyliai
į ausį kuždėt
kas ta meilė..?

pajuntamas
šalto akmens
kietumas
lyg godus
ryja šilumą
kaupiau ją ilgai


ir kaip smilga aš vėlei prie
medžio prigludus..
prisiglaudusi
tarsi ieškodama medžio šilumos
gal per jo žievę
nepasiekia meilumas
bet
širdies dūžį
anapus
užuos.

nuopolis didis
gilus
ir skardus
kaip laukinio paukštelio
sparnai po lietaus

neapsakomas trapumas
bet noras paimti
ištiest
gal nupūsti  tą vandenį

kad kaip smilga
paukštelis
galėtų priglusti
prie mano peties.