From hell.2.

(Antroji dalis.)
Pabudau nuo akinamos šviesos. Pasiražiau ir lėtai apsivilkusi drabužius nupėdinau iš kambario laiptais žemyn į erdvią virtuvę. Joje jau pusryčiavo mano šeima. Enrika, mama ir tėtis. Vos man atėjus jie nutilo iki tol šnekučiavęsi . Ir taip būdavo  kas kart, kai įžengdavau į virtuvę. Visi nutildavo ir stebėdavo mane, kol atsisėsiu prie jų . Pasidarius stiprios kavos puodelį atsisėdau į savo įprastą vietą prie lango. Mačiau, kaip visi įsispoksoję į mane . Gurkštelėjau kavos ir neištvėrusi trinktelėjau puodeliu į stalą.

- Gal gana kiekvieną rytą į mane taip žiūrėti?, -piktai paklausiau . - Man nusibodo, kaip žiūrite į mane. Manot jauku, kas kartą, kai nutylat vos įžengiu į šią virtuvę?

- Vakare. . . Vėl jį sapnavai?, - paklausė mama, lyg būtų to negirdėjusi.
- Taip, sapnavau ir ką?
- Mes su tėčiu taip negalime, dukra. Tavo klyksmai mus prižadina kiekvieną naktį. Praėjo du metai, Vakare. Turi su tuo susitaikyti .

Pašokau nuo kedės.

- Ar jūs su jo mirtimi susitaikėt?!, - išrėkiau ir pajutau karčias ašaras sau ant skruostų . - Jūs gal ir susitaikėt su Eriko mirtimi, bet aš niekad, girdit, niekad su tuo nesusitaikysiu!
- Nerėk! - užriko mama ant manęs, o aš apsisukau ir ruošiausi išeiti, bet mana sulaikė mane už rankos, - Vakare. . - Išsilaisvinau iš jos motiniškų rankų ir lėtai nuėjau. Girdėjau, kaip mama liepia stoti ir, kaip tėtis liepia jai mane paleisti, pakartodamas žodžius, kad aš nesusitaikysiu su Eriko mirtimi . Išlėkiau iš namų trinkteldama durimis.
Lauke, kad ir buvo pats paritys, buvo šilta. Žmonių dar buvo maža, tik tie, kurie skubėjo į darbą . Patraukiau į netoli esančią alėją, kuri vedė link kapinių . Dūstelėjau, mane graužė kaltės jausmas, kad aprėkiau mamą, juk ji nebuvo kalta dėl brolio mirties, o tuo labiau dėl mano košmarų . Neilgai ėjus atsidūriau kapinėse, kuriose buvo palaidoti žmonės. Ten, iš kur žmonės jau nebeprisikelia suteikdami artimiesiems ir draugams skausmo ir gilią žaizdą širdyse. Ėjau pro atkapius, didelius ir mažus, kol sustojau prie to, po kuriuo buvo mano brolis. Pažvelgiau į užašą „ Erikas Naitas „ Suklupau prie kapo ir perbraukiau pirštais per žemę. Ji buvo šalta ir man atrodė, jog negyva. Mano akys vėl prisitvenkė ašarų, bet nušluoščiau jas, vis tikėdama, kad Erikas mane mato ir jam nepatiktų, kad dėl jo verkiu . Ėmiau tyliai kalbėti maldelė, kurią kas kartą girdėjau iš jo . Tik aš pakeičiau asmenį.

- Saugok jo kūną ir sielą angele, apglebęs jį savo sparneliu. -persižegnojau ir pabučiavau jo dovanotą kryželį, kurį visad nešiodavausi kartu . Atsistojau ir nusigręžiau nuo kapo. Nebenorėjau čia likti. Dabar tenorėjau vieno. Pabėgti, pasprukti ten, kur niekas nerastų ir pabūti tik su savimi ir savo skausmu . Sugniaužiau kumšti laikydama tą skausmą jame ir pasileidau per kapines tolyn į mišką . Ten kur niekas manęs neieškos, bent kurį laiką .
Bėgau ir bėgau. Neatsigręždama atgal . Rodėsi, jog griūsiu, bet aš bėgau ir bėgau į ten, kur galėsiu apie nieką negalvoti ir pasinerti į savo mintis ir išsirėkti medžiams, kaip ilgiuosi Eriko, jo juoko ir paplekšnojimo per petį. . Bėgau tolyn į tankmę ir broviausi pro medžius lyg pro kokią armiją, kuri manęs nenorėjo praleisti. Pagaliau parklupau pritrūkusi oro ir pravirkau susiėmusi už krūtinės.