Rašyk
Eilės (72553)
Fantastika (2178)
Esė (1694)
Proza (10236)
Vaikams (2466)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 156 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Prireikė daug laiko, kol supratau, kad galvoje skambantis tuksenimas nebuvo sapno likučiai apie didžiulį sprogstantį kaminą, o beldimas į duris.
Netikėtas naktinis svetys turbūt niekur neskubėjo – barbenimas nebuvo nei trankus, nei nekantrus. Greičiau – metodiškas, tarsi mechaninės lėlės, kalančios laikrodžio varpelį.
Keliantis iš po pajuodusio čiužinio, ten, kur jis lietėsi su siena ir liko nedidelis tarpas, išropojo voras. Sustingau. Sustingo ir voras šiek tiek priglusdamas prie grindų. Pakrutinau plikus kojos pirštus, tačiau tai padarėlio neišgąsdino. Priešingai – susidarė įspūdis, kad jis tik spokso į mane visomis savo aštuoniomis akimis.
Gūžtelėjau pečiais ir atsistojau. Nebuvau nei girtas, nei apsirūkęs, kad likusią nakties dalį praleisčiau dalyvaudamas žvilgsnių dvikovoje su plaukuotu voru.
Už durų stovėjo šio kreivo tvarto, pavadinto „Užeiga pas Tomą“ šeimininkas. Kaip bebūtų keista, jo vardas buvo ne Tomas, o Sigis.
- Jums skambutis.
Šypsena veide visiškai nederėjo su neslepiama pagieža balse. Turbūt ir jam nepatiko mintis būti pažadintam dar neišaušus.
- Na, krutinkis. Neužimk ryšio.
Nesiginčydamas nusekiau paskui jį koridoriumi link prieangio.
Gal, jei dabar būtų diena, o iki rūgščiojo lietaus dar būtų geros dvi valandos, Sigis irgi nusistebėtų kartu su manimi, kas galėjo taip tiksliai surasti užeigą ir dar tiksliau nurodyti ieškomo asmens vardą.
Šeimininkas mane be jokių ceremonijų pasodino ant klibančios kėdės priešais didžiulį, karščiu tvoskiantį radijo aparatą ir mostelėjo ranka į laikrodį.
- Neužimk ryšio ilgai. Po Dešimties minučių atjungsiu.
Tik linktelėjau ir kiek abejodamas ant galvos užsimaukšlinau gerokai nutrintas ausines.
- Algi!
Garsas tikrai buvo klaikus – ausinėse krebždėjo trukdžiai, kažkas cypė, o balsas skambėjo taip tyliai, kad reikėjo arba velniškai geros klausos, arba absoliučios tylos.
Tačiau Martyną atpažinau.
O kaip galėjau nepažinti.
- Sveikas, nesitikėjau... - plaučiai mane eilinį kartą begėdiškai išdavė ir vėl surietė sunkiu sausu kosuliu.
Kitame ryšio gale stovėjo mandagi tyla, kol pagaliau atsigavau ir pirštu negrabiai nusibraukiau ištryškusią ašarą.
- Nesitikėjai, kad rasiu, - geranoriškai sukikeno Martynas. Ar man pasigirdo, ar šalia tikrai krykštavo vaikai?
- Nelabai.
- Che che che. O aš net labai nesistengiau. Kaip einasi?
Užgniaužiau beišsprūstantį klausimą „kaip“. Jei Martynas pats nepasakoja, kaip mane surado, tai niekas ir neišpeš.
Patylėjau kelias akimirkas, galvodamas ką atsakyti. Leptelėti „neblogai“ ir tuo užgniaužti visą pokalbį ar išsipasakoti kaip motinai?
- Stumiamės po biškį, - pasirinkau tarpinį variantą.
- A, tu ne vienas. Kaip visada? Septynetukas?
- Šešetukas, - numykiau. Kilo klaiki nuojauta, kad Martynas klausinėja vien iš mandagumo, jau viską puikiai ir taip žinodamas. Tolimesnis atsakymas tik patvirtino abejones.
- A, tas nutikimas su Sudeikių užtvanka.
- Mhm.
- Na taip taip, nemalonus dalykas.
Dabar tikrai įsitikinau – kažkur šalia Martyno šnekėjo mažas vaikas. Trumpam dunkstelėjo ausinėse, tarsi jos būtų padėtos ant stalo.
- O dabar kuo užsiimat?, - po trumpos pauzės grįžo Martynas. 
- Ai, kvaila padėtis. Durpininkai nusamdė sutvarkyti kelis iš Degučių, o degutininkai po to samdė mus eiti aiškintis su Durpininkais. Sakau –kvaila padėtis.
Nutilau. Viskas vis dar atrodė pakankamai kvaila. Pro duris galvą kyštelėjo šeimininkas ir reikšmingai dėbtelėjo į laikrodį. Linktelėjau jam ir pasistengiau kuo nuoširdžiau nusišypsoti.
Atsidusau. Atėjo laikas užduoti pagrindinį klausimą, kitaip ir toliau mėtysimės banaliais klausimais, banaliai apsimetinėdami, kad tai rūpi.
- Martynai, kodėl skambini?
Mano nuostabai, jis ilgai nedvejojo. Turbūt kaip ir aš laukė šios akimirkos.
- Darbo turiu.
Nejučiomis kreivai šyptelėjau. Kad ir kur tas senas storas mulkis buvo nusitrenkęs, tačiau ne gi jis tikrai galvojo, kad nesusirandam darbo patys? Tik ne tokiais laikais.
- Nesijuok, - suurzgė Martynas, tarsi perskaitęs mano mintis, - čia tau ne durpes kasti. Buvo kam pasiūlyti ir be tavęs. Lyg daugiau nebūtų grupių.
- Nelabai ir yra, - sukikenau, visiškai nepaisydamas už nugaros stovinčio šeimininko, nekantriai trepsinčio į grindis, - jei negirdėjai, Pikių Ketveriukė taip ir negrįžo...
- Girdėjau. Kvaili diletantai. Aš į tą mišką su tanku nevažiuočiau. O jie, tik pamanyk... nesvarbu. Tai nori darbo ar ne?
- Tiek to. Sakyk.
- Štai kur mano mokykla, - nudžiugo Martynas, - užsirašyk – Smėlynės 15a., viešbutis „Vėtra“. Rasi lengvai, pas juos iškaba, kaip mano mamulės subinė.
Nuoširdžiai nusijuokiau. Štai tokia kalba priminė tokį Martyną, koks buvo, kai kartu petys į petį stovėjom.
- Čia Degučiuose? - paklausiau, nustumdamas šeimininko ranką nuo radijo imtuvo.
- Kokiuose Degučiuose? Dūkšte. Nenuvažiuosit iki rytojaus vakaro, gali ir nebevažiuoti.
Ryšys nutrūko iškart po paskutinių žodžių. Negalvodamas ištiesiau ranką link daugybės rankenėlių ir tuoj pat atsitraukiau.
Sigis į mane žiūrėjo smerkiančiu žvilgsniu, sunėręs rankas ant krūtinės taip, kad kuo labiau išsipūstų bicepsai.
- Gal žinai, iš kur skambino?
- Kas aš tau? - pratrūko Sigis, - suknistas aiškiaregys? Dink nuo aparato. Ir taip užsisėdėjai, prakeiktas bandite.

***

Reikia pripažint, kad tikrai nustebome radę pakeleivingą transportą į Dūkšto pusę. Šiais laikais, šiame krašte?
Tai buvo nedidelis surūdijęs sunkvežimis su stebėtinai plačiomis padangomis, vežantis kažkokias mechanines dalis priekaboje. Už vairo sėdėjo pagyvenęs ir gerokai praplikęs vyras su berankoviais marškinėliais ir beprotiškai smirdančia suktine dantyse.
Dar labiau nustebome, kai jis sustojo ir paklausė kuria kryptimi keliaujame. Mus, šešis vyrus iš kurių du buvo gana neblogai ginkluoti, o likusieji net nesistengė slėpti prie diržų kabančių peilių. Ir tik vėliau jis teikėsi paaiškinti.
- Išsigandot? - paklausė vyras, viena ranka taip mikliai susukdamas suktinę, kad nenukrito nė vienas tabako žiupsnis į šalį.
- Turėjome?
- Aš išsigąsčiau, jei man ir dar penkis vyrus paimtų pavėžėti sukriošęs senis- sveiko, daug gryname ore būnančio žmogaus balsu nusijuokė seniokas, - matot, visa paslaptis ne pasitikėjime žmonėmis. Koks pasitikėjimas šiais laikais? Ir net ne doruose veiduose. O jūsų, jei leisit būt atviram – verti kartuvių. Visa paslaptis gerame sename dinamite.
Tylėjau, stengdamasis veido išraiška neišsiduoti, kaip išsigandau. Kabinoje tilpau tik aš vienas, likusi penkiukė spraudė priekaboje.
- Man nepatinka važinėti vienam. Tegul tai bus pasiutęs šuo, bet sustosiu ir pasiūlysiu pailsinti kojas. A tau patinka vienam, sakykim- žudyti? Nesislėpk, lyg nežinočiau apie samdinius. Pats vis galvoju- susikrausiu kapitalą, nusamdysiu du ar tris. Tegul saugo mano trobą ir vištas. Maža kas. Nusibodo miegoti su užtaisytu šautuvu po pagalve, o ir nebėr kur lavonų kišt. Žinai- pirma šaunu, paskui klausiu, - geraširdiškai paplojo per petį seniokas.
Tylėjau. Man užduotas klausimas apie žudymą jau seniai nuskendo žodžių lavinoje, tad net nesistengiau jo iš ten ištraukti. O štai dinamito paminėjimas vis dar nedavė ramybės. Seniokas tai puikiai suprato ir piktdžiugiškai žvilgčiodamas į mane, tyliai švilpavo kažkokią seną rusišką dainą.
- Tu paklaustum, kodėl pagriebiau jus, mirtininkus, su savim. O kad nebijau aš. Žinai, turėjau draugą, mokslinčius. Sako, kad iki Vilniaus buvo, į  pačią Biblioteką kelią atrado. Grįžo, žinoma, be akies ir raišas. Tokia mat Bibliotekininkų kaina- akis. Tai prisiskaitęs buvo, jebitvaimat, papasakojo, kuo skiriasi karbiuratorius nuo  turbinos, parodė, kaip pasigaminti šautuvą iš šiukšlių, net papasakojo apie keturių laukų sistemą. Tiesą sakant nelabai supratau apie ką ten, bet skambėjo protingai. O po to mes prisigėrėm. Jebitvaimat, kaip prisigėrėm.
Suraukęs tankius antakius, jis įsistebeilijo į duobėtą pakelę. Net nerizikavo važiuoti asfalto likučiais, iškart nusuko į šoną.
- Tai vat, papasakojo, kaip dinamitą gamint. Žinotų tokie pienburniai, kaip jūs, antrą kartą viską išsprogdintumėt. O tada ir šovė mintis – prikaišioju to dinamito visur, kur telpa – į vagonėlį po dvigubu dugnu, po varikliu, net po sėdynėmis. Va ir suveikia jis tik kai užgesinu variklį, nebent žinai, kokį laidelį atjungt reikia. Galvoju – vienam nuobodu, o jei kažkam pasirodys, jog man užtenka gyvent, bum ir nebėra nieko. Bandžiau su senuku Zil‘u – net  šakių neliko, draizgais išlėkė, jebitvaimat.
Tylėjau. O ką galėjau pasakyti? Seniokas vis žvilgtelėdavo į mane. Nesulaukęs jokio komentaro, susuko dar vieną suktinę ir atkišo ją man.
- Še. Atsipalaiduosi.
Kad suktinėje ne viena tabakas, supratau iš pradžių, sunkvežimiui sustojus  ir atsidarius durims.
Nereikėjo stebėtis. O tu pabandyk neapsvaigęs tokiais keliais pasivažinėt. Ar ilgai tempsi?
Dėkingai linktelėjau ir įtraukiau pirmąjį dūmą į plaučius.

***

Nemelavo Martynas, sakydamas, kad tą viešbutį „Vėtra“ iškart pastebėsim. O kaip gali nepastebėti, jei tik šis vienas pastatas, kažkokio kvailo atsitiktinumo dėk, liko vienintelis sveikas po bombardavimų? Visa kita tebuvo nuolaužų ir griuvėsių krūva, kuriose, vis gi, gyveno žmonės. Nors iš pradžių ir pagalvojau, kad ten laukiniai šunys. Tačiau vis dar nebuvau tikras, kaip rasiu užsakovą.
Mostelėjau vyrams palaukti ir palikęs savo kuprinę ir vieną iš dviejų viso būrio šautuvą, pravėriau baisiai girgždančias duris.  Kas, po galais, čia galėjo užsisakinėti vietas? Tokioje dykynėje.
Viduje mane nustebino švara, blizgančios plytelės ir net keletas sveikų langų. O štai lempučių nebuvo, vien žibalinės lempos.
Pats šio vaiduokliško viešbučio savininkas saugiai sėdėjo už grotų, nedidelėje nišoje. Kodėl visų jų akys tokios piktos, o veide šypsenos?
- Pone, ko pageidausite? Kambario? Vienviečio? Dviviečio? Merginų? Vaikinų? Mes visko turime.
- Ieškau... kažko.
Šeimininkas kažkodėl nenustebo, tik dar pikčiau susiraukė, stebuklingu būdu išsaugodamas šypseną veide.
- A, dar vienas. Trečioj salėj. Už staliuko tuščiomis sėdėt negalima, - dar perspėjo, piktai grūmodamas man pirštu.
Dėkodamas linktelėjau ir akimis susiradęs salės duris su išpieštu trejetu, nuėjau link jų.
Salėje tebuvo barmenas ir du žmonės pačiame kampe. Mostelėjau ir užsisakiau puoduką alaus. Atsargiai gurkštelėjau ir atsidusau. Ne Biržų tai alus, nors gerti nesispjaudant ir įmanoma.
Nespėjau įpusėti net pusės puodelio, kai vienas iš vyrų atsistojo ir gana netašyta rusų kalba paaiškinęs kitam, kur ji turėtų eiti ir ką ten daryti, pasišalino.
Eidamas pro mane, specialiai tarsi netyčia kumštelėjo alkūne į nugarą ir akiplėšiškai įsispoksojo į mane. Apsimečiau, kad mane labai domina gausybė peiliu ar kitu aštriu daiktu stalviršyje išraižyti simboliai. Patirtis sakė, kad kai susikivirčija du samdiniai, iš kurių vienas eina dirbti pas durpininkus dėl kelių skatikų, o kito grupė turi net nuosavą tebevažiuojantį šarvuotį, nukenčia pirmasis. O ir Drakulos Andriaus, taip vadino šį žaliūką už akių, reputacija buvo didžiulė. Aš kažin ar įstengčiau imtis tokio darbo, kur kažkoks vargeta, matydamas kad kažin ar pratemps žiemą, užsako atgabenti tiek lavonų, kad užtektų vienam žmogui ištempti žiemą. Ir dar susmulkintus šakų smulkintuvu. Gal, kai košėje nematė besivartančios žmogaus akies, galėjo ėsti? Drakulos Andriaus garbei apginti reikia pabrėžti, kad tą darbą jis atliko kuo tiksliausiai. Tik tam vargetai naudos nebuvo – per mažai sumokėjo, tai kitą dieną jo paties galva buvo įkišta į tą patį smulkintuvą.
Išgurkšnojau visą alų ir tik tada susivokiau, kad kampe likęs žmogelis su žaliu guminiu apsiaustu ir yra tas užsakovas. Kiek abejodamas priėjau artyn ir atsisėdau ant kėdės. Tuoj pat prisistatė barmenas ir nutėškė ant stalo dar viena puoduką alaus, net nesidomėdamas kuo susimokėsiu. O kad susimokėti teks bylojo didžiulė geležinė lazda prie šono.
- Aš... nuo Martyno.
- Martyno? A, Martyno, - žmogelis palinko į priekį, leisdamas save geriau apžiūrėti.
Tiesą sakant nieko ypatingo. Veidas, kaip veidas. Kiek mažokai matęs saulės šviesos, padabintas skilusiais akiniais. Bet nepiktybiškas ir nepakvaišęs, kaip to sunkvežimio vairuotojo.
- Turbūt Martynas viską ir papasakojo. Oi, koks aš nemandagus. Zigmas, bet gali mane vadinti Vytautu, - ištiesė ganėtinai glebią ranką pasisveikinimui.
Net nebandydamas rasti kažkokio ryšio tarp visiškai skirtingų vardų, atsargiai spustelėjau delną.
- Tai ką manot? Tavo kolega Andrius griežtai atsisakė, savo argumentus įrodydamas skambiais nenormatyviniais žodžiais.
Net nemirksėdamas nurijau nesuprantamus žodžius ir krestelėjau galva. Jei jau Drakula Andrius atsisakė, tai čia tau ne iš bobulių kopūstus vogti.
- Užsiminė, - neaiškiai numykiau, - bet labai nesismulkino.
- A, taip. Na bet suprantu, toks užsiėmęs žmogus.
Vis dar tylėjau. Iš kur šis lupena Martyną pažinojo? Tą, seną vilką, kuris tokius ėsdavo pusryčiams.
- Viskas labai paprasta. Labai. Man į devintąį kambarį reikia. Aš net raktus turiu. O gal turėjau. Ne, turiu, - pergalingai iš kišenės ištraukė mažą raktą, perrištą raudona gumele.
- Aha, suprantu, - vis dar vaidinau suprantantį. Po velniais, kaip man įkyrėjo tos durpės ir tie visi purvini žmonės. Bet kas geriau, - o užmokestis?
- Padengiu visas, tiksliau- mes padengiam visas kelionės išlaidas, sumokam už būtiną inventorių ir nustatom fiksuotą mokestį plius papildomos išlaidos už nenumatytus darbus.
Skambėjo taip saldžiai, kad vos susilaikiau nesurikęs ir puolęs kirsti rankomis.
- Kas tie „mes“?
- Kauno Devintojo Forto Mokslo Draugija, - neužsikirsdamas išbėrė žodžius žmogelis, - jau seniai domino mus tas objektas, bet suprantat – tai Danai, tai maras, tai galų gale – Marodierių susivienijimas. Suprantat.
- Suprantu, - visiškai nieko nesuprasdamas linksėjau galva. Nors, apie Vilniaus marą girdėjęs buvau. Kaip jie jį sustabdė, net įsivaizduoti negaliu.
- Bet tada sutikau poną Martyną Gerilauską ir įsišnekėjom. Štai, aš ir čia, pasiruošęs naujiems moksliniams atradimams. Reikia griebti jautį už ragų, kol vėl kam nešovė mintis ant Nidos ar Šiaulių branduolinį užtaisą nusviesti.
- Aha. O kas per objektas? - pagaliau pasidaviau. Užteks vaidinti kažką suprantantį.
- Na Devintasis Kambarys. Tas, IAE gilumoje.
Nudelbiau akis į puodelį, malšindamas norą atsistoti ir išeiti.

***

Kaip mes visi šešiese ir paslaptingasis mūsų užsakovas sutilpo prie vieno stalo, net patiems keista buvo. Labiausiai iš visų išsiskyrė Sergejus – į jį pažiūrėjęs kiekvienas pagalvodavo, kad tas radęs kokį dar nepaliestą sandėlį – nutukęs, aukštas ir amžinai riebaluotomis rankomis. Nors dėl pastarųjų visada tvirtino, kad tiesiog jo motušė jaunystėje prie Kauno bazių sukiojosi, radiacijos gavo, tai ir nepasisekė vaikui. O šiaip – žmogus, kaip žmogus, tik kad baisiai daug vietos užima.
Barmenas taip apsidžiaugė, kad net teikėsi išvirti kažkokios kruopų košės. Nė vienas neprieštaravom. Šiltas maistas yra šiltas maistas. Na ir kas, kad šiek tiek smirdantis naftos produktais ir patiektas metų metus neplautose lėkštėse.
- Na, tai kaip? - užvalgęs košės atkuto ir mūsų naujasis draugas, - patikėkit, kaip sunku šiais laikais rasti gerus palydovus.
- Tikim, jei jau Drakula Andrius atsisakė, - burbtelėjau, nepakeldamas akių, - ar tu bent supranti, kur traukti nori? Na gerai, pirmieji trys lygiai pakenčiami, ketvirtajam reikia būrio, penktajam išvis nesuprasi kas dedasi, o iš šešto taip niekas ir negrįžo. Gyventi nusibodo ar toje jūsų mokslo nesąmonėje...
- Kauno Devintojo Forto Mokslo Draugija, - kaip žirnius žodžius išbėrė žmogelis, - matote, dabar sąlyginai ramus laikotarpis, kiekvieno mokslininko pareiga imti ir tyrinėti, atrasti tai, kas prarasta, netikėti fantazijomis, o tik faktais. Reikia atgaivinti žemę ir žinias. Ar įsivaizduojate?
Tiesą pasakius – vaizduotės man šioje vietoje ir pritrūko. Kokia žemė ir žinios? Pats nesuprantu, kodėl nepatraukiau link Karelijos. Sako, kad ten vanduo švarus, o žmonės apie jokį karą net negirdėję. Augina sau elnius, dauginasi ir nesiskundžia.
Atsidusau.
- Kaip ten išvis kelią rasi?
- Ooo, nesijaudinkit, - žmogelis vienu mostu iš užančio ištraukė skaidria plėvele  apdengtą sąsiuvinį ir jį atvertė, - juk suprantat – tais laikais viskas buvo dokumentuojama. Uždarė IAE, nugriovė kelis nereikalingus pastatus, o pagrindinį, kuriame reaktorius buvo – apdengė sarkofagu. Kam, paklausit? Na, nežinom ir mes. Tai ir lipdė lipdė dešimtmečiais vis storesnes sienas. Juk suprantate – pirmą sieną pastatė, pažiūrėjo, kad blogai – pastatė dar vieną. Atvyko komitetas – blogai, trečią užkrovė, paskui rusai, danai, vokiečiai, tie vėl lipdė, krūvas pinigų išleisdami...
Tylėjau klausydamasis ir galvojau. Negi šis mokslinčius nesupranta niekaip, kad jei taip visi stengėsi kuo giliau paslėpti, kam ten nosį kišti? Būtų nugriovę ir ramu.
- Kam taip slėpti ir vargintis, - įsiterpė Sergejus, rankas į stalo kampą braukdamas.
- O štai tą mes ir turime sužinoti, - pergalingai mojuodamas savo sąsiuviniu džiugiai šūktelėjo žmogelis, - tokiai valstybei skirti tiek lėšų tokiam objektui -  tikrai ne juokas. O svarbiausia – niekas nugriauti nebandė. Gal per daug gerai pastatė, gal nenorėjo vargintis – viduje tai nieko nebėra. Suprantate – tai visiškai prieštarauja visai karinei strategijai – rusai net nebandė veržtis vidun, tik dar daugiau sienų pastatė. Juk nelogiška, ar ne?
Nelogiška buvo jo klausytis ir rimtai svarstyti visas galimybes.
- Tai kertam rankomis?
Persimečiau žvilgsniais su vyrais. Visi sėdėjo laukdami, kol kas tars žodį. Visiems įkyrėjo vargani pietūs ir tos prakeiktos durpės. Pajutau, kad vis labiau vyrai žvilgčioja į mane ir nejaukiai krustelėjau. Vis nėjo iš galvos mintis, kad tos vietos visi taip vengė. Ką po velniais ten senovės lietuviai taip saugojo? Kam reikėjo taip slėpti metų metus, o vis tiek leisti laisvai visiems ten patekti? Ar tiesiog jau nebebuvo kam saugoti?
- Bet jei kas, - giliai įkvėpiau, - apsisukam ir grįžtam. Be reikalo nerizikuosim.
- Puiku, - nudžiugo žmogelis, - kada pradedam?

***

Įrangos ir ginklų klausimu mums padėjo tas pats šio viešbučio šeimininkas. Jau iš pradžių įtariau, kad be atitinkamų apsaugos priemonių, jis čia neišgyventų. Na -  ir be geros armijos.
Vos neatsisėdau, pamatęs, ką jis slepia rūsyje. Laimei, kad neatsisėsiu ar šiaip neiškrėsiu kokios kvailystės, pagelbėjo už nugarų stovintys gana stambūs vyručiai. Net gi stengiausi kvėpuoti kuo ramiau- dar pagalvos, kad ieškau priekabių.
- Ginklai, amunicija, apranga, avalynė, maisto atsargos, rinkitės, - draugiškai linkčiojo šeimininkas, - jei tik turit kuo susimokėti.
Net neabejojau, kad jei bandysim išeiti tuščiomis, vis tiek privers mus susimokėti. Pagavau save nejučiomis svarstantį – ar tanko čia neturi? Bent jau minosvaidžių tai pritempęs buvo visą kambarį. Su tiek galėtum dar vieną karą sukelti.
Abejodamas žvilgtelėjau į žmogelį, bet tas tik atsainiai mostelėjo rankomis, atseit –imk ko reikia, kaip susitarėm.
Ilgiau negalvojau, mostelėjau vyrams. Tik nusišypsojau, kai man pabandė įsiūlyti didžiulį kulkosvaidį su dar didesne dėtuve. Na ar mes vaikai? Nepatampysi tokio.
Iš didžiulės krūvos, bet kaip suverstų Ak-47 išsirinkau vieną padoresnį, ant pečių užsiverčiau kuprinę su iš anksto paruoštais konservais, prisisegiau nematytos formos revolverį ir linktelėjau . Viskas. Dar kurį laiką pavarvinau seilę, spoksodamas į karinius radijo imtuvus, kažkokiu būdu atlaikiusius visas negandas, bet net nedrįsau klausti kainos. Ne mums tokie žaislai.
Mano nuostabai – žmogelis tik sukirto rankomis su viešbučio šeimininku ir pasuko prie durų. Pasigailėjau nepaėmęs tų imtuvų, bet šią minutę pulti ir juos griebti būtų buvę mažų mažiausiai juokinga. Kam linksminti žmones savo išsišokimais.
Eidamas stengiausi rankas laikyti kuo toliau nuo kulkosvaidžio. Dar pagalvos tas būrys žaliukų, kad kėsinuosi į juos. Nors ir neturėjo ginklų, bet visai pagrįstai įtariau, kad kituose kambarėliuose atviromis durimis tamsoje tupi snaiperiai nutaikę taikiklius į mūsų pakaušius. Dar sudrebės ranka. Ir baigsis mūsų kelionė.

***
Ko jau ko, bet tikrai nesitikėjau, kad mus veš tas pats sunkvežimio vairuotojas. Vaizduotė net pradėjo piešti vaizdus, kad visi jie vienas kitą gerai pažįsta ir sutaria. Nors iš tikrųjų realybė buvo kur kas paprastesnė – tiesiog apylinkėse tebuvo tas vienintelis sunkvežimis, galintis mus nuvežti iki Visagino. Vairuotojas buvo žmogus, norintis kuo daugiau išsipasakoti, o mūsų naujas draugas – norintis, kuo daugiau išgirsti. Abu jie didžiąją laiko dalį plepėjo apie Vilniaus Bibliotekininkus, vis pasišaipydami iš paskalų, kad kadaise jie buvo ne gerai ginkluota ir apsaugota organizacija, o paprasti darbininkai. Man tuo patikėti buvo labai sunku.
Vytauta, draugiškai atsisveikino su vairuotoju, palikdamas gerokai nutrintą brošiūrą ir linkėdamas iš jos pasisemti kuo daugiau žinių. Iš vairuotojo žvilgsnio supratau, kas pastarasis joje mato ne žinias, o visai neblogą popierių savo suktinėms. Net gi paslapčiomis lyžtelėjo liežuvio galiuku vieną kamputį ir patenkintas palinksėjo. Dovana jį tikrai pradžiugino ir Vytautas nužingsniavo toliau, klaidingai suprasdamas vairuotojo džiaugsmą.
Na o toliau...
O toliau nieko.
Galbūt klaidingai įsivaizdavome visą šią teritoriją, galbūt tikėjomės mirusių žemių, mūtavusių gyvūnų, galybės sargybinių, saugančių nežinia ko, o atsidūrėm tiesiog pamiškėje. Žinoma, ten, kur kadaise būta tvoros, tebestūksojo kuoliukai, o giliai paskendęs samanose gulėjo kelio ženklas, rėksmingomis raidėmis ir stabdančio žmogaus simboliu liepiančių apsisukti. Tačiau tik tiek. Nė vienas iš mūsų nelaukė nieko panašaus ir tokio stulbinančiai gražaus. Miškas toks, kokį matydavome tik aptriušusiuose paveikslėliuose ir žmonių pasakojimuose. Čiulbantys paukščiai ir vešli žolė. Tyla ir ramybė. Jei ką ir labai norėjo apsaugoti, tai tik tokį grožį.
Vienintelio Vytauto niekas nestebino ir jis pats nestriksėjo kaip mažas vaikas. Atsivertęs savo nepamainoma sąsiuvinį, tiesiog nosimi vedė per eilutes ir murmėjo.
- Aha, - jis pasitaisė slystančius akinius, - čia ir yra pirmasis kambarys.
Žvilgtelėjau į jo sąsiuvinį, tačiau ten tebuvo krūva pribraižytų linijų ir žodžių.
- Čia miškas, - atsargiai paprieštaravau.
- Na mes zonas skirstome į Kambarius, - nuoširdžiai šypsojosi Vytautas, - lengviau orientuotis.
Nesiginčijau. Jis mus nusamdė, tai tegul vadina nors ir rūsiais. O man kas.
Atsargiai bridome aukšta žole, leisdami sau šiek tiek atsipalaiduoti, bet visiškai neprarasdami dėmesio. Matėm mes tokių vietų, tik medžiai ten buvo be lapų ir apanglėję, o žolė pjovė net kelnių medžiagą. Priešingai nei šita, maloniai glostanti plikus delnus.
Vytautas eidamas vis kažką žymėjosi ir aštriu peiliu įrėždavo medžiuose skaičius.
- Kartografija – didelis mokslas. Pamirštas mokslas, - Vytautas buvo apimtas keisto entuziazmo, - net virpu, galvodamas, kad pagaliau sudarysiu šių apylinkių žemėlapį. Koks atradimas.
Atradimo, tiesą sakant, nemačiau jokio. Nuslūgus pirmajai euforijos bangai, leidau sau labiau susitelkti. Na taip – medžiai žali, žolė sodri, bet tik tiek. Niekas čia pabuvojęs labai nesismulkindavo pasakodamas. Tai laiko trūkdavo, tai šiaip nekalbūs buvo. Na, o ką čia papasakoti? Miškas. Gražus miškas, bet tik miškas. Viena iš devynių zonų. Štai taip atsipalaiduoji, prieini šeštąją ir dingsti. Jei tai nebus vien pasakos iš senųjų laikų. Visai kaip su Vištyčio ežeru. Prigąsdino prigąsdino, paskleidė gandus, o nuėjo žmonės ir rado gyvenvietę, kuri norėjo likti saugi nuo viso pasaulio. Nedaug iš jos ir liko po klajoklių antpuolių.
Tik, kaip visada būna gražiose pasakose, viskas kažkada baigiasi ne tokia gražia baigtimi.

***
Miškas baigėsi tarsi nukirstas. Laiko, vandens ir medžio šaknų beveik nepaliestas asfaltuotas keliukas tebuvo vienintelė kliūtis iki didžiulės smėlėtos laukymės. Galėjome ją bandyti apeiti, tačiau dešinėje net plika akimi matėsi kunkuliuojančios duobės, pilnos smalos, o kairėje... na, kairėje buvo ta pati laukyme, tik kur kas labiau išrausta.
Vien smėlis ir nieko daugiau. Na –ir burzgiančios mašinos. Galybė jų. Kitomis aplinkybėmis jau skaičiuotume, kiek tai atneš pelno – tiek detalių, tiek degalų, tiek grynos žvėriškos jėgos. Bet dabar tik niūriai į vienas kitą dėbčiojom ir kažkuris, turbūt Ričardas net dėbtelėjo, kad reikėjo bent poros granatsvaidžių. Mašinos, kaip mašinos – gremėzdiški buldozeriai, aukštos žemkasės, suklypę nuo svorio sunkvežimiai. Bet tik kad be vairuotojų, negyvos kaip tas pats smėlis, kurį rausė. Išrausė vienoje pusėje duobę – pervežė į kitą, iškrovė, po to susipylė atgal tą patį smėlį ir nuvežė iš kur paėmę. Toks uždaras ir juokingas ratas.
- Na, gudruti, - dėbtelėjau į Vytautą, - dabar kas?
Jis nustebo tikrai labai nuoširdžiai.
- Na, aš jus nusamdžiau.
Su tokia logika pasiginčyti negalėjom. Pasisukau į patį jauniausią mūsų būrelio narį – Olegą. Jis šiek tiek išmanė apie mašinas, su viena susidūręs taip ir neteko abiejų ausų. Kaip? Nepasakojo.
- Nežinau nežinau, - grubiu rusišku akcentu suaimanavo Olegas, - aš jų tiek vienoje vietoje išvis nesu matęs. Vieną, dvi, ir tai retai pamatysi. O čia – būrys.
Tylėjau. Jo tiesa. Kažkas kažkur kažkada numetė keistus užtaisus ir nesuprantamais būdais paveikė kelias mašinas. Tik tiek, kad beveik visas jas sunaikino. Kas norėtų, kad stovyklos pašonėje trintųsi benzovežis?
- Jos čia pasislėpė nuo žmonių, - sukikeno Sergejus.
Nusijuokėm visi. Užsimetę linksmumo kaukę, tarsi tai būtų pats geriausias pokštas. Tačiau tuo pat metu galvodami, kad tai bene pats protingiausias pasakytas dalykas šioje vietoje.
- Šliaužti moki? - kumštelėjau Vytautui? Jis tik dėbtelėjo į mane piktai, -bet teks šliaužti labai greitai. Gerai, vyrai, su jomis nepakovosim. Gal nepuls, o gal priešingai – sutryps iki neatpažįstamos masės. Kiekvienas už save. Išsisklaidom ir susitinkam kitoje pusėje.
- Aš su jumis, - arčiau žengtelėjo Vytautas.
- Gi sakiau – kiekvienas už save. Geriau pora lavonų, nei krūva lavonų.
Nesigręžiodamas prigludau prie žemės ir nusiyriau alkūnėmis ir keliais į priekį. O ką aš daugiau galėjau pasiūlyti? Beveik net neabejojau, kad visi apsvarstė tą pačią galimybę, tik laukė, kol tai bus ištarta garsiai.
Už nugaros lyg ir pabandė riktelėti Vytautas, bet kažkas užspaudė jam burną delnu. Nieko, ne gi galvojo, kad visas kelias toks ir bus – per miškelį, čiulbant paukšteliams, ramus ir nerūpestingas. Būtų taip, čia kas antrą dieną klajokliai trauktų griuvėsiuose pasiknisti. Tokie griūvėsiai savo viduriuose visada turėjo kažko gero.
Aplinkui zujo mašinos, savo variklių gausmu užgoždamos visus garsus ir keldamos tiek dulkių, kad vargiai ką galėjai matyti. Dirbo savo beprasmius darbus ir nelabai rūpinosi žemės kirminu, šliaužiančiu išraustomis provėžomis. Iš pažiūros tas laukas neatrodė toks didelis, bet šliaužti įkaitusiu smėliu reikėjo ne tiek fizinės, kiek dvasinės jėgos, ypač kai pro šalį dundantis buldozeris trumpam stabtelėjęs atsisukdavo verstuvu į priekį ir tarsi įsispoksodavo į mane, svarstydamas- pavojus aš ar tik vėjo atnešta šiukšlė.
Pasibjaurėjau savimi, kai pagavau galvojantį, kad Vytautas galėtų ir negrįžti, o pasilikti giliai įmintas plačių vikšrų į smėlį. Tik antra zona, o jau krūva negyvų mašinų. Ko laukti ten, toliau?
Eilinį kartą sustingau, sunkvežimiui riedant pro šalį. Senas jis buvo, labai senas – lingės girgždėjo kaip senio sąnariai, o vienas tuščias ratas vis klimpo smėlyje. Bet pūškavo sunkvežimis toliau, iš paskutiniųjų jėgų tempdamas savo krovinį. Turbūt greitai nusibaigs pats, kaip tie, tolumoje, iki pusės paskendę smėlyje, liūdnai savo žibintais spoksantys į rausvą saulę.
Tokia beprotiška vieta ir taip beprotiškai pavargau. Sustojau ir įsiritau į nedidelę duobę, nusimesdamas kuprinę. Paskubomis gurkštelėjau kelis vandens lašus iš paskutiniųjų susilaikydamas neišgėręs daugiau. O jei toliau nebus nieko geriamo? Žinoma, alkoholio visada turiu, bet nuo jo tik blogiau.
Iškišau galvą per duobė kraštą. Nieko nematyti per dulkes ir dūmus. O ir vietovė kalvota – kopa ant kopos. Gal mašinos nuspręsdavo, kad tas kalnas pakankamai gražus ir verta  jį palikti tokį, koks yra?
Papurčiau galvą ir sugrįžau į duobės dugną. Dar tetrūksta, kad apie šias tuščias mašinas, kaip apie gyvas šnekėčiau.
Netoliese suurzgė buldozeris ir nurimau. Neatrodė, kad jos mus pastebi, bet kam rizikuoti?
Vikšrai pasirodė virš duobės krašto ir dar labiau susigūžiau. Buldozeris tarsi kiek padvejojęs pakibo viršuje ir pasviro taip, kad apvalūs suskilę žibintai atsigręžė tiesiai į mane. Jutau, kaip iš po jo vikšrų byra smėlis. Tuo tuoj ir mane užgrius kelių dešimčių tonų masė. Verstuvas šiek tiek nusileido ir buldozeris atsistūmė atgal, užversdamas mane smėlio debesimi.
Atsipūčiau ir užsikosėjau. Štai tau ir kvailos mašinos. Staiga tarsi iš niekur atsirado jėgų ir skubiai išropojau iš duobės. Mašinos dabar rausėsi kitame lauko gale. Pašokęs susikūprinau ir ristele nukūriau per klampų smėlį. Vieną akimirką už nugaros sušvilpė skardus kažkurio iš sunkvežimių švilpukas ir garsiau sudirbo variklis, bet nekreipiau į tai dėmesio. Jau tiesiog ranka galėjau pasiekti žemų krūmų plotą, kur ir baigėsi smėlynas. Iš inercijos dar pabėgau kelis žingsnius, susibraižydamas rankas ir sustojau. Pasisekė. Beprotiškas kelio ruožas. Vien nuo minties apie grįžimą darėsi bloga. Ir jei Vytautas negrįš, tikrai eisim aplink. Maisto užteks. Kojos ant to smėlio daugiau nekelsiu.

***

Visgi Vytautas grįžo.
Apsidairiau. Jau sparčiai temo, o ir dangus nieko gero nežadėjo. Vytautas vėl raižė savo skaičius nuvirtusio medžio kamiene, Sergejus godžiai šlamštė konservus, Olegas kratė iš šautuvo smėlį, Rimas su Saulium kaip tik krapštinėjosi prie buteliuko ir mano nosis tuoj pat pagavo svaigalų kvapą. Bet kas aš toks, kad po tokio ruožo dar ką nors sakyčiau? O Vladas...
Apsidairiau. Vlado nebuvo.
- Kur Vladas?
Vyrai susižvalgė, net Vytautas atsisuko.
- Jis tarp mūsų buvo, - raukėsi Olegas, - aš pirmas, po to Vladas, o tada Sergejus... kai pro šalį pračiuožė sunkvežimis, pamečiau visus iš akių. Vos kelnių neprivariau. Sugrįš. Kur jis dėsis. Šios mašinos nelabai agresyvios.
Jo ramybė nuramino mane tik keletai akimirkų. Atsistojęs priėjau prie smėlio ruožo – apdairiai buvom pasitraukę giliau į krūmynus.
Gal už dešimties metrų stovėjo tas pats buldozeris skilusiomis lempomis, kurių viduje stebuklo dėka išliko volframiniai siūleliai, skleidžiantys tik purviną šviesą.
Mašina stovėjo kaip paklusnus šuniukas. Bent jau man susidarė toks įspūdis. Priekyje, prispaustas verstuvo gulėjo žmogaus kūnas.
Buldozeris šiek tiek atsitraukė, nuleido verstuvą, pastumdamas kūną į priekį. Kiek palūkuriavusi vėl šiek tiek įspaudė jį į smėlį. Nebuvau visai tikras, bet lyg tai nuskambėjo nevaldoma dejonė. Kilstelėjau automatą. Iš tokio atstumo būčiau pataikęs. Bet ar verta?
Buldozeris, didelei mano nuostabai, kilstelėjo verstuvą ir vikšrais pervažiavo kūną, palikdamas šlapius dryžius už savęs. Instinktyviai atšokau atgal, bet mašina į priekį nesiveržė, tik grėsmingai sublykčiojo lempomis.
Klydau, ne paklusnūs šuniukai čia. O grobuonys, protingi žvėrys. Jie juk puikiai mus matė ir leido praeiti lauką. O viena pasirinko kaip įspėjimą.
Nusipurčiau įsivaizdavęs pasaulį, kuriame visos mašinos atgytų ir atsitraukiau į krūmynus, tebejausdamas įtemptą žvilgsnį, jei taip buvo galima pavadinti du šviečiančius volframo siūlelius.


***

Lietaus visgi gavome. Ne paprasto, smirdančio anglimis, o rūgščiojo, ėdančio žemę. Šiuose kraštuose jis vis dar retenybė, bet pasitaiko. Laimei, kad tuo metu jau buvome priėję pirmuosius pastatus.
Apie Vladą aš taip ir nepasakojau. O ką pasakoti, visi puikiai suprato, kodėl jis negrįžo. Pasitaiko gyvenime visko, ypač tokiame, kaip mūsų. Tad ir nervai nelaikė sėdėti taip arti burzgiančių mašinų. Kad ir sutemo, bet nusiyrėme krūmynais į priekį. Vytautas tamsoje visiškai prarado savo drąsą ir vis dažniau myktelėdavo, kad jis vienintelis šioje grupėje be ginklo. O kas kaltas?
Šis lietus nebuvo pats stipriausias, bet kol priėjome pastatus, pliką veido odą pradėjo gerokai graužti ir išbėrė didelėmis raudonomis dėmėmis.
Suvirtome pro plačiai atdaras duris ir stengdamiesi kaip įmanoma labiau taupyti vandenį, drėgnais skudurėliais nusivalėme lietaus lašus. Išgrauš, vaikščiosi kaip tie, Zombiais vadinami.
Pastatas čia buvo paprastas. Trys aukštai ir kiekviename po salę su kolonomis ir keliomis būdelėms. Vidinės sienos visiškai išgriautos, o kampe Saulius rado kelias sudžiūvusias bulves. Kažkas kadaise šią vietą sandėliu pavertė. Jei būtų noro, drąsos ir laiko, galėtume pasižvalgyti aplinkui. Gal netyčia šalimais jas ir sėdavo?
Grįžo Sergejus, užlipęs laiptais iki pat stogo. Nieko. Tamsa, pelėsiai ir kelios pastėrusios žiurkės, iškandžiotais kailiais. Bet dėl visa ko užvėrėme duris ir tarp rankenų įspraudėme mietą. Maža kas. Atsargumo negali būti per mažai, o apie budėjimas ir kalbos nėra – visiems reikia būti pailsėjusiems rytojaus dienai. Bent jau Vytautas pažadėjo, kad rytoj pirmąjį sarkofagą prieisim.
Lukterėjau, kol vyrai užsnūs arba bent jau apsimes miegantys ir prislinkau prie mūsų mokslinčiaus. Sąsiuvinyje jis dabar kaip tik braižė ilgas kreivas linijas ir kai kurias vietas pažymėdamas taškais. Pamatęs, kad susidomėjęs stebiu jo darbą, pakreipė popierių labiau į šviesą.
- Štai, išorės planas. Dar niekas tokio neturėjo. Ar įsivaizduoji, kaip palengvės ekspedicijoms keliai čia?
Pagalvojau. Taip pat pagalvojau apie tas senas mašinas, kurias išnarstys dar gyvas ir panaudos įvairiems padargams. Po to buldozerio „pasirodymo“ nebegalėjau galvoti apie jas, kaip apie daiktus.
- Gal, - neužtikrintai numykiau, - o toliau kas? Manai, kad mes praskinsim tokį kelią, kad juo bus pakankamai saugu vaikščioti?
- Šiame pasaulyje niekas nebus saugu, - rimtu tonu atsakė Vytautas, - mūsų pareiga – bent sumažinti tą pavojų.
Niekai. Tačiau garsiai to nepasakiau. Keista, kad ir dabar pilna tokių idealistų, svajojančių apie šviesų rytojų. Kas iš to rytojaus, jei kiekviena bent kiek didesnė bendruomenė vis tiek išnyksta – tai tarpusavyje susivaidija, tai klajokliai išskerdžia dėl maisto ir vandens atsargų.
- O ko jūs taip norit į tą IAE? Juk pilna tokių pat vietų – Labanoras, Įgriuvęs Senamiestis, Pajūris...
- Aš ir pats nežinau, - skėstelėjo rankomis Vytautas, - gal dėl to, kad mena tuos laikus, kai žmonės buvo tiek daug pasiekę, kad galėjo suvaldyti atomus?
Susilaikiau nepaklausęs, kas tie atomai. Ir gerai, nes mačiau iš akių, kad būčiau išgirdęs kelių valandų pasakojimą apie beprotiškus dalykus, kurie man neįdomūs.
- Bet kažkas juos sulaikė, - toliau šnekėjo Vytautas, - galėjo tiesiog palikti sugriūti, kaip sudūlėjo miestai ir gamyklos, bet ne – stengėsi išsaugoti. Ir ne tik lietuviai, bet ir rusai, danai. Gal pasirodys, kad ten, Devintajame Kambaryje pati didžiausia Visatos paslaptis, o gal – tiesiog nieko.
- O gal ten įsikūrusi bendruomenė, kuri skleidžia pasakas, kad tik liktų saugi vienumoje? - pabandžiau išsakyti savo nuomonę.
- Gal, - nesiginčijo Vytautas, - šiaip ar taip – rytoj ar poryt sužinosim. Jūs būsit apsirūpinę, o aš – garsus.
Tylėjau, nenorėdamas griauti jo iliuzijų. Koks dar garsus? Vietinėje išsigimusių žmogelių partijoje? Bet tai jo fantazija, ne mano.
Apsiverčiau ant kito šono, po krūtine suspausdamas ne tik automatą, bet ir peilį. Niekada negali žinoti, kas nutiks.

***

Kaip užmigome su aplinkui šmirinėjančiomis žiurkėmis, taip ir pabudome. Tik Sauliui viena iš jų buvo apgraužus ausį, tad dabar tas liesas vyriokas susiraukęs degtine valėsi žaizdą ir karščiuojančiomis akimis dairėsi aplink, ieškodamas bent vieno graužiko, kurį galėtų ištaškyti į gabalus. O kad taip padarys, net neabejojau. Ir tik paskui susivoks, kiek iššvaistė šovinių, Bet toks jau jis buvo. Nieko nepakeisi.
O štai lietus nesiliovė. Žolė parudavo, medžių lapai susiraukšlėjo. Seniai šios žemės rūgščiojo lietaus nebuvo mačiusios, jei net spėjo sužaliuoti. Liko tik laukti ir tikėtis, kad viskas pasibaigs greitai.
Niekada vietoje nenustygstantis Sergejus rado liuką su anga į žemutinius rūsius. Nusileidome ir atsirėmėme į dar vieną liuką, šįkart jau sienoje.
- Kažkoks perėjimas, - žvilgtelėjau į Sergejų.
- Ir tvirtai uždarytas. Nepraeisim.
Liko tik spoksoti į tas aklinai užvirintas duris ir gailėtis, kad negalim žvilgtelėti vidun. Gal ten tebuvo tik supuvusių daržovių pilnos dėžės, o gal tunelis į kitus pastatus. Nesužinosim.
- Štai, ten, - mostelėjo mums Vytautas, kai išlindom iš rūsio, - pro langą matosi mūsų tikslas.
Priėjom artyn prie ertmės, kuri kadaise buvo langas. Laimei – vėjas pūtė į kitą pusę, kitaip tektų sukti galvą, kuo užkišti tą skylę.
Nežinau, ko mes tikėjomės pamatyti.. Gal pasakų rūmus? Aš vis dar vyliausi išvysti nedidelį jaukų ir ramų kaimelį.
Pilkos spalvos stačiakampė dėžė su nukastu kampu- pats geriausias to vaizdo apibūdinimas. Buvo matyti, kad iš pradžių to statinio architektai turėjo didingų užmačių – į dangų, daugmaž pastato viduryje, kilo nebaigtas kupolo skliautas. Kas dabar galėjo pasakyti – jie užbaigė, o po to sugriuvo ar tiesiog metė viską ir liko prie kur kas tradicinių planų – lygių sienų ir paprasto stogo.
- Istorija pasakoja, kad ten dar kilo du kaminai, - kaip didžiausią paslaptį pasakojo Vytautas, - paskui juos nugriovė.
- Labai įdomu, - suurzgė Saulius, - o kaip, ponas profesoriau mes į vidų pateksim? Aš durų nematau.
- Oi, bet jos yra, - Vytautas pasikuitė savo krepšyje ir ištraukė didžiulį raktų ryšulį, - kažkuris iš jų rakina.
Tylėjau. Kuo toliau, tuo labiau jaučiausi mulkinamas. Turbūt apie tai mąstė ir kiti vyrai. Bent jau taip supratau iš jų surūgusių veidų. Vytautas, tarsi nepastebėdamas pakitusios nuotaikos, vėl įsistebeilijo į pastatą tolumoje.
- Nežinau, Algi, - už nugaros numykė Saulius, - kažkoks jis suktas.
- Klientas visada teisus, - pacitavau kažkada girdėtą frazę, nors jos prasmės nelabai ir supratau. Teisus tas, kuris turi aukštesnes sienas, geresnius ginklus, sotesnį ėdalą ir nesibaigiančias vandens atsargas.
- O jei mes jį... sakysim, kad nepasisekė. Kaip Vladui. A?
Susimąsčiau. Skambėjo viliojančiai. Net kulkos neprireiks – peilis irgi gerai. Jei ranka nesudrebės, mūsų mokslinčius net nelabai supras, kas nutiko. O likusį darbą jau lietus užbaigs. Juk pats paslapčiomis vyliausi, kad jį sutraiškys koks pasiutęs buldozeris.
- Dar spėsim. Jei kiekvieną kartą, kai nepatinka darbas, šalintume visus pašalinius, ar ilgai patys trauktume?
- Papasakok Vladui.
Tuo kalba ir baigėsi. O Vytautas stovėjo prie lango ir su vaikišku džiaugsmu spoksodamas į pilko cemento sienas. Ir visai nenujausdamas, kad tiek tetruko, kad tas vaizdas būtų paskutinis matytas jo gyvenime.

***

Lietus baigėsi tik kitos dienos pavakary. Gal mintis tęsti žygį naktį ir nebuvo pati geriausia, bet danguje tebeplaukiojo juodi debesys. Dar vienas lietaus pliūpsnis ir užtruksim čia kur kas ilgiau. Kas bandė klampoti rūgščiojo lietaus išgraužta žeme, tas supras.
Vytautas mus vedė tiesiai link pastato, nesistengdamas apeiti sutrūkinėjusio asfalto ar pasvirusių elektros stulpų. Jo akyse tešvietė vienas tikslas ir jau kelintą kartą susilaikydavau nepaklausęs, kelintoje zonoje, pagal jo skaičiavimus, esame. Vis kvailiau atrodė tos pasakos, kad daugiau šeštosios niekas nenuėjo – nebuvo čia jokiu žymių ar paliktų šiukšlių. Jei čia taip lįsdavo žmonės, kur jų paliktos ugniavietės, konservų dėžutės, tuščios vandens taros? Kur gilzės, rodančios, kad reikia kovoti su nelabai draugiška aplinka?
Nieko. Tik tai, kas sudūlėjo dar tada, kai pasišalino paskutinis žmogus, už savęs užrakindamas duris.
Šioje vietoje nutilo net skeptiškasis Saulius.
Durys buvo.
Gal ne visai tokios, kokių tikėjomės, tačiau buvo.
Dvi metalinės plokštės, tokios pat spalvos, kaip ir sienos, su gilyn įleistais vyriais. Tik arti priėjęs pastebėdavai pakitusį atspalvį ten, kur metalas pradėjo rūdyti.
Vytautas pergalingai iškėlė savo rakto ryšulį. Pirmasis raktas net nelindo, antrasis taip pat.
Stovėjom susiglaudę. Nuo naktinės žvarbos negelbėjo net ganėtinai stori guminiai apsiaustai. O dar niežėjo paradusį žandą. Pakėliau ranką pasikasyti ir sustingau.
Man pasirodė ar tame pastatė, iš kurio išlindom kažkas krutėjo?
Tiesą sakant, sunku buvo ir nusakyti ką matau. Net pradėjau abejoti ar kažką matau.
Štai ir vėl. Tarsi oras subangavo.
Nuleidęs ranką perkėliau automatą nuo nugaros ir spragtelėjau saugiklį. Vyrams nereikėjo net sakyti – apsisuko ir įsistebeilijo į tamsą. Kinktelėjau galva, rodydamas į pastatą ir nurimau.
- Ne ne, ne šis raktas. Gal šitas? Šitas bus tikrai, - burbėjo Vytautas. Bet aš jo netildžiau. Tegul šneka. Gal net geriau bus, - ne ne, va šitas jau panašesnis...
Oras vėl subangavo ir tariausi matąs žemą susikūprinusį pavidalą. Tik akys nešvytėjo. Kaip būna, kai pasiutę vilkai medžioklėn patraukia. Pastarasis dalykas labiausiai ir gąsdino.
- Vytautai, - atsisukęs uždėjau jam ranką ant peties, - jei nesunku – paskubėk.
- O kas? - jis atkuto ir net truputį išsigando.
- Nieko, bet šalta čia. Lietaus tuoj bus.
- A, gerai.
Jis puolė dar įnirtingiau tikrinti raktus. Kiek jis jų turėjo ir kiek dar reikėjo tam laiko, aš net nežinojau. Tik kilstelėjau automatą, laukdamas, kol tas pavidalas priartės.
Turbūt tai ir buvo mūsų kaltė – spoksojom į priekį, nesižvalgydami į šonus. Tik išgirdau, kaip suriko Sergejus ir jis tiesiog dingo. Čia nervai nebeatlaikė – paspaudžiau gaiduką.
Skardus šūvio garsas perplėšė tamsą ir link mūsų artėjantis pavidalas juokingai sukriuksėjo. Toje pusėje, kur dingo Sergejus, tebeaidėjo riksmai, bet stengiausi negalvoti apie jų šaltinį. Pasisukau ir paleidau kelis šūvius.
Oras aplinkui tiesiog išprotėjo – geriausias apibūdinimas, kokį galėjau tuo momentu išspausti. Jis bangavo ir virpėjo, aplinkui šmėžavo žemi susikūprinę kriuksintys pavidalai. Net gi mačiau lyg ir šeriuotas rankas ir kreivus pirštus.
- Tu ko stovi, rakink! - atsisukau į susigūžusį Vytautą, - greitai, kol dar gyvas.
Ar mano riktelėjimas padėjo, ar jis susitvardė, bet vėl pakėlė savo raktų ryšulį. Šaudėme aklai, bandydami pataikyti bent jau į tą pusę, kur laigė pavidalai. Jie nebėgo, bet ir aklai nepuolė. Priešingai – ieškojo spragos mūsų gynyboje. Net džiaugiausi, kad dabar ne diena. Abejojau ar  savijauta pagerėtų pamačius tas juokingai kriuksinčias būtybes.
Girgždančių vyrių garsas buvo pati gražiausia muzika mano ausims. Stumte įstūmiau Vytautą pro duris ir papurčiau galvą, taip atsakydamas į nebylų Rimo klausimą. Ne, Sergejaus mes negrįšim, nelauksim ir neieškosim. Taip, kaip nelaukėm Vlado.
Negalvodamas tuoj pat užtrenkiau duris už savęs ir sukniūbau ant žemės. Tik bejėgiškai stebėjau, kaip Rimas kilsteli revolverį, nutaiko jį į Vytautą.
- Nereikia, - išgirdau savo balsą tarsi pro rūką, - Rimai...
- Užsičiaupk.
Nutilau. Rimas ir taip buvo ant isterijos ribos.
- Jis mus nusamdė. Nepamiršk, kokį darbą dirbi.
Pirštas, spaudžianti gaiduką šiek tiek atsileido, tačiau buvo matyti, kad iki tragedijos tereikia vieno neatsargaus žingsnio. Tai ir gulėjo Vytautas nė nekrustelėdamas, bijodamas ir akis pakelt, net pamiršęs visą savo vaikišką naivumą. Dabar mes jį matėm tokį, koks buvo iš tikrųjų – šaltas, viską apskaičiuojantis, turintis tikslą. Ir atsargus, labai atsargus, bei protingas. Žinojo, kad gerais ginklais ir maistu Drakulos Andriaus nesuvilios, kaip ir žinojo, kad patys esam ant nuprotėjimo ribos. Taikliai pasirinko.
Bet visgi pasirinkom ir mes. Mačiau, kaip Rimas pagaliau nusprendė ir vėl įsitempė.
Mano automatas kaip tik buvo atremtas į kelį. Tereikėjo šiek tiek pasukti ir paspausti gaiduką.
Net nesivarginau perjungt iš serijos į pavienius šūvius. Net nežinau, kaip išvis sugebėjau taip pasielgti. Tarsi pro miglą prisimenu, kad prieš atsiveriant durims neištvėriau ir pliekiau serijomis.
Trys ar keturios kulkos nuskrido pro šalį, bet dvi pataikė, nedideliais taškeliais ištrykšdamos Rimo nugaroje. Jis tik sukrūpčiojo ir griūdamas nuspaudė revolverio gaiduką. Vytautas suklykė ir susiėmė už pėdps.
Nežiūrėjau į Olegą su Sauliumi, paslapčia laukdamas dar kelių šūviu, užbaigsiančių mano gyvenimą.
- Mus nusamdė, - labai tyliai ištariau, bet neabejojau, kad jie išgirdo.
Atsistojęs mostelėjau Vytautui, pykdamas ant Rimo, kad tas nepaspaudė gaiduko anksčiau. Kvailas žioplys. Jei šauni, tai šauk. Taip mus mokė Martynas.
Nesigręžiojau. Ir taip supratau, kad manęs neseks nei Olegas, nei Saulius. Tai jų pasirinkimas. Tik pasilenkęs pagriebiau Rimo kuprinę su konservais. Mano kelias ilgesnis. Visi tai supratome.
Jokio atsisveikinimo nebuvo.
Nužingsniavau tolyn, palikęs savo paskutinius bendražygius, baukščiai besiklausančių garsų kitoje durų pusėje. Vytautas klupinėjo už  nugaros. Mačiau, kad Rimo iššauta kulka pervėrė jam pėda, bet nesiteikiau sustoti. Tegul. Nusipelnė.
Labiausiai stebino tai, kad čia buvo taip pat šviesu, kaip ir išorėje. Kad ir kaip dairiausi, nesupratau iš kur sklinda ta šviesa.
O dar ta tyla ir ramybė. Tikrų tikriausias kapas. Pastatai liko tokie patys, kokie buvo prieš uždengiant dangų stora cementine mase. Net gi išliko keletas suolelių ir nudžiūvę medžiai. Čia jaučiausi saugus ir ramus. Kažkur toli, už sienos, burzgė išprotėjęs buldozeris, klykė Sergejus, riaumojo šešėliai. O aš buvau čia...
- Oi, atsiprašau, - Vytautas užkliuvo už išsišokusios grindinio plytelės ir atsirėmė į mane, - nepastebėjau.

***

Visgi Vytautas šiek tiek sumelavo – bokštai tebuvo. Išardyti ties ta vieta, kur susiskleidė stogas. Kažkodėl aš į juos spoksojau ilgiausiai. Kažkas žavėjo tose raudonose linijose ant balto paviršiaus.
- Jau, jau čia pat.
Atsigręžiau. Vytautas vis labiau nerimo, plačiai išplėstomis akimis spoksodamas į didžiulį pastatą priešais. Dabar ir buvo laikas paklausti to, ko seniai norėjau.
- Vytautai, kelintas čia „kambarys“?
Jis į mane atsisuko ir bejėgiškai nunarino rankas, numesdamas tą patį ryšulį ant žemės. Ne, nebenoriu išgirsti atsakymo.
- Tai kad aš nė velnio nežinau. Gal antras?
To užteko. Nekreipdamas dėmesio į tokį menką ir kvailą žmogelį, pasukau prie pastato, pagriebdamas ir raktų ryšulį nuo žemės. Girdėjau, kaip jis seka iš paskos, tyliai kūkčiodamas į suspaustus delnus. Išvis – ar jis tikrai iš kažkokios mokslininkų draugijos ar tiesiog kvailys, laiku atradęs turtus ir juos palaidojęs dėl vienos minties? Tiesą pasakius, bijojau klausti. O kam reikia?
Raktą atspėjau iš pirmo karto. Spyna paklusniai trakštelėjo. Įžengiau pirmas ir užtrenkiau duris už savęs.
Tik po kelių akimirkų išgirdau klykiantį Vytautą.
- Ne ne ne! Įleisk. Prašau! Maldauju! Tai mano viso gyvenimo darbas!
Viduje, tiesiai virš galvos  tvieskė pati paprasčiausia kaitrinė lemputė, sudarydama šviesos stulpą toje vietoje, kurioje stovėjau. Vytautas tebeklykė, iš pradžių žadėdamas visus turtus, o paskui –grasindamas.
Liūdnai pavarčiau raktų ryšulį rankose. Kažin – Saulius ir Olegas galės atidaryti duris iš vidaus?
Nedrąsiai įžengiau į tamsos ruožą priešais. Kulnai skambiai sukaukšėjo į koridoriaus plyteles. Paėjęs kelius žingsnius atsigręžiau. Šviesos stulpas tebebuvo toje pačioje vietoje, nors vieną paiką akimirką galvojau, kad einant tolyn, virš galvų užsižiebs visos lemputės. Nusviedžiau raktus į tamsą, stengdamasis neįsidėmėti, kur jie nukrito ir nužingsniavau koridoriumi į priekį.
Visu kūnu jutau, kad mane kažkas stebi. Bet nesigręžiojau. Tegul stebi.
Slinkau koridoriumi, girdėdamas, kaip garsiai plaka mano širdis, kaip kraujas srūva gyslomis ir dirba sutrūniję plaučiai. Vytauto riksmų jau nebegirdėjau.
Priekyje, pačiame koridoriaus gale užsidegė dar viena lempelė, apšviesdama tokias pačias metalines stambiais kaiščiais kaustytas duris. Sustojau ir paklibinau rankeną.
Jos, kaip ir tikėjausi, neatsidarė.
Atsisėdau ant žemės ir įsistebeilijau į tamsą. Kažkas bruzdėjo už tų durų, bet nešaukiau ir nereikalavau pagalbos.
Spyna pati trakštelėjo ir palinkau į priekį, kad nenuvirsčiau atsivėrus durims.
Dabar jau žinojau, ko ieškojo Vytautas, bet lūkuriavau, nedrįsdamas atsikelti. Galvojau apie visus tuos, kurie bandė čia patekti. Ilgas tai kelias ir labai painus.
Vienas. Du . Trys...
Suskaičiavau iki trisdešimties ir durys labai lėtai užsivėrė. Lemputė spragtelėjus užgeso ir likau vienas aklinoje tamsoje. Žinojau, kad spynoje rakto daugiau niekas nebepasuks, bet man užteko ir to, kad kažkas atidarė duris.
Giliai įkvėpiau ir atsistojęs nuslinkau koridoriumi atgal. Dabar užvis labiausiai norėjau išvysti Vytauto veidą, ypač tą akimirką, kai atsivėrė durys.
Tiek to, bus gerai ir taip. Svarbiausia, kad tiek jis, tiek aš klydome. Bet tuo pačiu ir buvome teisūs. Šypsojausi žingsniuodamas tamsoje. Dėl to verta ir mirti.
2012-07-12 22:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-18 11:35
Varinė Lapė
Iki pat paskutinių pastraipų buvau įsitikinus, kad veikėjas ras kažką TOKIO. Paskui dar du kartus paskaičiau pabaigą, kad pasitikrinčiau, ar nieko nepraleidau. Iš vienos pusės - palikti skaitytoją kažko nesupratusį arba gavusį ne tai, ko tikėjosi, visai neblogas pasirinkimas. Iš kitos - paskui ir atsiranda tęsiniai, kurie sugriauna tą keistą "kažkas čia ne taip" jausmą. Aš manau, kad tęsinio nereikia. Na, bet čia autoriaus sprendimas. Visgi, intrigą apie "protogonistą" komentare jau sukėlei :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 15:36
ieva3003
Panašumas į "Stalkerį" suteikia skanumo. Mmmm.

Noriu tęsinio, nes pabaiga liko... tiesiog kažkur liko.

Baltai pavydžiu AE. Kaip aš nesugalvojau.
Pati geriausia vieta fantastiniam veiksmui.
Būdama tuose kraštuose būtinai aplankau. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 15:36
______________________________
rūta, -lioja
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 14:13
St Sebastianas
Beskaitydamas apie kriuksinčius padarus prisiminiau kaip Stalke žaidime sėdėjau kažkokiame bokšte ir pro SVD taikiklį bandžiau rasti kur laksto nematomi priešai... Pripažinsiu, kad tikėjausi kažko daugiau. Tikėjausi, kad pabaigoje bus koks nors bum, o ne paprasčiausias girgžt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 13:33
Meškiukas
Sutrumpinau, nes nespėjau iki nustatyto laiko. Jei bus noro, mestelėsiu tęsinį, nes protogonistas ne tas, pasilikęs koridoriuje :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 08:54
Meškiukas
Aš dabar ženotas, man galima.
Tai kad žinau, tik nesugalvojau kaip tai paaiškinti. Be to - žaidei Me3? Žaidei. Po destroyer pabaigos matei kažką kvėpuojantį? Matei. Irgi šmikiai neaaiškino :D Nusprendžiau būti toks pat kvailas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 08:35
Aurimaz
Stalkerio lietuviškas postapokaliptinis variantas :)
Ir visi vyrai nuėjo į AE surasti kažką. Kažką surado. Bet ką - to nežino net autorius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą