Verkianc reikia silkės

Važinėjo kartū žydelis su silkėm po Dainavū.
O kap rozas buvo advento laiki.
Užsuko jis in devynių sodzybų kaimukū prie upelio Alauka.
Baisus purvas paskandzinis ty ainancy vieškelukū,
Kad be kaliošų neperbrisi.
Žydelis, šitas buvo iš Merkinės, kur jau keturis šimtmecius tarpo jū giminė
Buvo su dar naujais kaliošais ir išrodė gana žvitrus,
Taj jam purvynas nebuvo baisus.
Pakalbinis vienoj pirkioj, kitoj ir kai kur silky apmainis an kiaušinių,
Kitur an vilnoniū siūlų, o dar kitur, tiesiog su našli sutaręs.
Arba ir su nenašli, ba žmogus būdavo išvažiavis tai turgun, taj miškan.
Šitū kartū šitas skudurnykas jau cia kelis kartus apsilankis
Ir pažinojo vienū gyvenanciū atokiau su sepcyniais vaikais
Jy  nelabai turėjo, kū jiem pakišč ryc.
Ant pirkios dar buvo puspalcis parūdzijusiū lašiniū,
Betgi, adventas, nuodėmė lašinius šlemšč.
Karvukė Margutė irgi jau mėnesis kap užtrūkus.
Bulbų irgi jau nedaug liky.
Va, tuoj ir Kalėdos, o Kūciom irgi lašiniū nerysi.
Verkianc reikia silkės ir Kūciom, ba ir Kūcios jau an nosies.
O žydukui irgi šio to reikia.
Ir nuvėjo jiej abu prie kuino stovincio lauki su atgryžtu užpakaliu in žvarbų vėjū.
Nieko nepadarysi – pageluva.
Žydelis atklojis uždengtū niekotuky ir ištraukis tris visai vienodas silkes.
Gryžus pirkion motka papjaustė vienū silky ir atriekus kelias riekutes,
vietom papelijusios duonos, padalino vaikam.
Paskui nusivedus žydely kamaron užsibuvo valanduky neilgū.
O abelnai, niekas ir nežino kiek ty užsibuvo, ba dar tadu dziegorių nebuvo.
Ba verkianc reikia silkės Kūciom.